Žinoma, pats startas sulaukė dar vieno dėmesio pliūpsnio iš politikų ir naujų antraščių žiniasklaidoje, tačiau tapo akivaizdu, jog dauguma primiršo tą faktą, kad pats įtraukusis ugdymas buvo ir yra nesibaigiantis procesas, kurio variklis yra ugdymosi pasiekimus stabdančių kliūčių identifikavimas ir šalinimas. Todėl su įtraukiojo ugdymo startu tebuvo įjungta nauja pavara ir minėtas variklis viso labo pradėjo kiek smarkiau ir garsiau veikti.
Siekdamas paaiškinti pačio įtraukiojo ugdymo esmę bei išsklaidyti bet kokius mitus paprasčiausiai kviečiu atsiversti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva yra ratifikavusi, ir pamatyti, jog įgyvendindamos šią Konvenciją šalys turi užtikrinti kelis esminius dalykus.
Pirmiausia valstybės turi užtikrinti tai, jog neįgalieji nebūtų atskirti nuo bendrojo ugdymo sistemos dėl negalios, o neįgalūs vaikai nebūtų atskirti nuo nemokamo ir privalomo pradinio ar vidurinio ugdymo dėl negalios, neįgalieji galėtų įgyti įtraukų, kokybišką ir nemokamą pradinį išsilavinimą ir vidurinį išsilavinimą lygiai su kitais asmenimis bendruomenėse, kuriose jie gyvena.
Taip pat būtų užtikrintas pagrįstas asmens reikalavimų pritaikymas, neįgalieji gautų reikiamą paramą bendrojo ugdymo sistemoje, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai mokytis, bei aplinkoje būtų teikiamos veiksmingos individualizuotos paramos priemonės, kurios maksimaliai skatintų akademinį ir socialinį vystymąsi, laikantis visiškos įtraukties tikslo.
Nepamirškime kad, kaip įtvirtinta LR Konstitucijos 138-u straipsniu, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Be to, 18-o LR Konstitucijos straipsnio šviesoje, postuluojančiame žmogaus teises ir laisves kaip prigimtines, galima visiškai pagrįstai tvirtinti, kad įtraukusis ugdymas tapo strateginių Lietuvos demokratinės respublikos švietimo kaitos krypčių integralia dalimi. Šio įsipareigojimo įgyvendinimas taip pat parodys ar gebame bent kažką švietime išlaikyti ilgiau negu vieną kadenciją, kadangi šie pakeitimai buvo priimti dar anos kadencijos LR Seime ir buvo tęsiami jau šios LR Vyriausybės.
Visgi niekada nebuvome geriau pasiruošę įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui (žiūrint į visą Lietuvą). Niekada tiek daug dėmesio nebuvo skirta individualių ugdymosi poreikių supratimui, nebuvo tokios mokymų pasiūlos, neegzistavo Lietuvos įtraukties švietime centras. Apskritai, nelabai šiuo klausimu galima sakyti, jog „dabar jau esam tikrai pasiruošę“.
Vaikų poreikiai yra įvairūs, poreikiai pagalbai taip pat yra įvairūs. Įtraukusis ugdymas numato inovatyvą, naujus sprendimus, naują ugdymo kultūrą, nuolatinę naujų metodų paiešką. Valstybės, kurios yra labai pažengusios su įtraukiuoju ugdymu, savaime suprantama, susiduria su iššūkiais. Laikui bėgant susidurs ir mūsų švietimo sistema. Tačiau svarbiau yra pats kelias, kuriuo norime eiti, o ne mistifikuotas: „dabar jau esam tikrai pasiruošę“,
Įtraukusis ugdymas yra nuolatinis procesas, kelionė, kur mokomasi, įskaitant, ir iš klaidų. Jei prieš ketverius metus buvo paskelbta apie „įtraukiojo ugdymo“ virtimą įstatymu 2024 m. rugsėjį, o atsakingos institucijos nesugebėjo susipažinti su įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo rekomendacijomis, universalaus dizaino ugdymui gairėmis – kaip tada galime turėti realias kalbas apie įtraukiojo organizavimo sunkumus.
Tačiau svarbu akcentuoti dar kelis dalykus: pagal Nacionalinės Švietimo agentūros pateikiamus duomenis Lietuvoje nuosekliai auga švietimo pagalbos specialistų ir mokytojo padėjėjų skaičius.
2023 m. švietimo pagalba suteikta 81,1 proc. ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo mokinių, kuriems buvo nustatytas jos poreikis, 2022 m. – atitinkamai 80,1 proc., o 2019 m. – 74,4 proc. Išaugo lėšos švietimo pagalbai: mokymo lėšų valstybės dotacija švietimo pagalbai padidėjo kelis kartus, 36 savivaldybės pasinaudojo dotacija švietimo pagalbai ir papildomai skyrė lėšų iš savo biudžeto, o 14 savivaldybių panaudojo dalį gautų lėšų.
Todėl iš principo tai atrodo kaip teigiama projekcija, tačiau per ta patį laiką horizontaliai didėjo ir neįgijusių reikiamas kvalifikacinės kategorijos pedagoginių darbuotojų dalis. Ar yra planas, aiškumas, kaip bus siekiama užtikrinti tinkamą kvalifikaciją pedagoginiams darbuotojams, kurie dirbs su sunkesniu individualius poreikius turinčiais mokiniais? Deja, vis dar ne.
Apskritai, mokytojų padėjėjų kompetencija dažnu atveju yra kelianti klausimų, nes tie padėjėjai yra neturintys kompetencijos švietimo lauke. O atsigręždami į gerąsias Airijos, Suomijos praktikas galime pastebėti, jog mokytojo padėjėjo, švietimo pagalbos specialisto vaidmuo įgyvendinant įtraukųjį ugdymą kiekvienoje bendrojo ugdymo įstaigoje yra kertinis.
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, jog į tokį klausimą žvelgti reikia ne per „turime ar neturime“, o per „kaip tai turime daryti ir įgyvendinti“ prizmę. Privalome kasmet skirti adekvatų finansavimą, jog individualius poreikius turintiems mokiniams būtų suteikiama tinkama pagalba mokytis mokykloje. Tinkama pagalba švietimo pagalbos ir kitų specialistų atžvilgiu, bet jokiu būdu ne likusių mokinių sąskaita.
Susidarytas daugelio įspūdis, kad mokiniai, turintys specialiųjų poreikių, yra agresyvūs, pikti ir su jais neįmanoma dirbti. Įmanoma. Tereikia nebijoti ir vieningomis pastangomis siekti bendro rezultato, jog kiekvienas mokinys galėtų mokytis lygiavertiškai.
Tolimesnėje perspektyvoje tai sukurs daug empatiškesnę, atviresnę visuomenę. Mažės visuomenės atskirtis, patys dažniau matysime, kad nebesame tik „tobulų“ žmonių visuomenė. Situacija, tikiuosi, keisis į gerą.
