Ignas Rubikas: Kaip susigrąžinti išvarytuosius? Septynių punktų planas

Jau penkiolika metų kalbama apie tuštėjančią Lietuvą ir paskutines gesinamas šviesas, tačiau situacija negerėja. Praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo per 50 tūkstančių žmonių, o tai – penki pilni lėktuvai kiekvieną savaitę.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos  vicepirmininkas Ignas Rubikas
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkas Ignas Rubikas / Asmeninio archyvo nuotr.

Nors ekspertai gąsdina, jog darbingų žmonių Lietuvoje po 30 metų gali ir nebelikti, o Seimas inicijuoja dar vieną susitarimą dėl emigracijos mažinimo, vis dėlto trūksta esmingesnių diskusijų apie Lietuvos emigracijos politikos tikslus ir priemones.

Deja, dvigubos pilietybės ir balsavimo internetu temos tapo lyg ta užstrigusi plokštelė, besikartojanti kiekvienos Vyriausybės programoje. Neketinu neigti dvigubos pilietybės svarbos, tačiau verta atkreipti dėmesį, jog ji svarbiausia tiems, kurie norėtų likti gyventi užsienyje. Bet valstybiniu lygmeniu ne mažiau dėmesio turėtų būti skiriama ir proaktyvioms priemonėms, siekiant sugrąžinti užsienio lietuvius atgal į Lietuvą.

Ligšiolinės Vyriausybės, atrodo, apskritai nesusigaudė ko jos siekia. Kalbant apie emigracijos problemą, dažniausiai akcentuojami dideli išvykstančiųjų skaičiai ir iš to kylantys demografiniai, ekonominiai, išlikimo iššūkiai. Tačiau priemonių lygmenyje beveik išskirtinai orientuojamasi į top-1% talentingiausių, kvalifikuočiausių išeivių. Pagrindinio emigracijos politikos įrankio Globalios Lietuvos programos projektai – „Talentai Lietuvai“, „Kurk Lietuvai“ ir kiti – sugrąžina vos kelis šimtus žmonių per metus.

Todėl išliekant sąžiningais sau patiems, reikėtų pasirinkti vieną iš dviejų variantų. Pirmasis – užmiršti statistiką ir pripažinti, kad iš tikrųjų mums nelabai rūpi tie 99%, nepatenkantys į aktyvių ir kvalifikuotų išrinktųjų ratą. Kitas pasirinkimas – perorientuoti politiką į didžiųjų išeivijos srautų sugrąžinimą. Darosi akivaizdu, jog nesiimdami aktyvių plataus masto veiksmų, rizikuojame vis labiau prarasti ryšį su išeiviais ir praleisti istorinę galimybę juos susigrąžinti.

Todėl, siekiant užvesti platesnę diskusiją, šiame straipsnyje siūlomi septyni punktai tam pasiekti.

1. Užtikrinti aukštesnį ir teisingesnį atlygį už darbą. Užsienio lietuvių apklausos rodo, kad pagrindinė emigracijos priežastis – maži atlyginimai. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 3–4 kartus mažesnis, nei pagrindinėse emigracijos šalyse. Už tiek išgyventi Lietuvoje galima, tačiau gyventi maloniai ir oriai sudėtinga. Ne ką mažiau svarbus ir socialinio teisingumo trūkumas, apklausose užimantis antrąją vietą. Svarbus ne tik aukštas, bet ir teisingas atlygis – jei darbdavys neapskaito viršvalandžių, „taupo“ pinigus mokėdamas atlygį vokeliuose, o atleisdamas darbuotoją beveik visada gali išsisukti nemokėdamas išeitinės išmokos, tai nieko keista, kad pabuvęs užsienyje, darbuotojas mieliau lieka ten, kur yra gerbiamas net dirbdamas nekvalifikuotą darbą.

Šiame kontekste sveikintini Vyriausybės siekiai skaidrinti darbo apmokėjimo tvarką bei pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl atlyginimų kėlimo. Tačiau norint skatinti emigrantų grįžimą, svarbu remti naujų, normaliai apmokamų darbo vietų kūrimąsi ne vien per užsienio investicijų pritraukimą, bet ir vietos verslumo skatinimą. Pavyzdžiui, nepakankamai išnaudojamas išeivių potencialas kurti į eksportą orientuotus verslus. Turėdami ryšių bei pažinodami svetimas kultūras ir jų ekonominius poreikius, užsienio lietuviai Lietuvoje galėtų kurti verslus, jei tam būtų sudarytos palankios sąlygos. Ne mažiau svarbu stiprinti teisingumą, skatinant sąžiningą pelno pasidalijimą tarp darbuotojų ir darbdavių, stiprinant darbuotojų teisių apsaugą ir jų interesų atstovavimą.

2. Mažinti socialinę nelygybę. Ilgalaikėje perspektyvoje socialinio teisingumo stygius gal net labiau nei menkas atlygis mažina šansus susigrąžinti išeivius. Darbo atlygis Lietuvoje auga santykinai sparčiai, tuo tarpu socialinio teisingumo srityje pažanga matoma mažiau. Korupcija, nepotizmas, pajamų nelygybė, plati lobistų įtaka politikams, nepatikimos viešosios paslaugos, nesaugumo jausmas, viešai demonstruojamas turtas ir pranašumas – visos šios sritys turi keistis, jei išties norime susigrąžinti išeivius, pripratusius prie kitokio gyvenimo svetur.

Kita vertus, vien faktinių situacijos pokyčių gali ir neužtekti, nes daug kas, patyręs neteisybę biurokratinėje mašinoje, darbdavių rankose ar kitur, atminties kertelėje laiko tamsius ir stipriai emocingus skaudžius prisiminimus. Jų pakeisti vien argumentų kalba ir „ekspertų“ nuomonėmis gali ir nepavykti. Todėl komunikuojant Lietuvoje vykstančius pokyčius, ypač svarbu keisti išeivių emocinį ir vertybinį santykį su tėvyne, kurie ne visada priklauso vien nuo faktų.

3. Pasirūpinti vaikų ugdymu. Per paskutinius dešimt metų lietuviams keliantis iš Lietuvos ištisomis šeimomis, verkiančių vaikų chorai tapo neatsiejamu skrydžių lėktuvais akcentu. Deja, būtent nerimas dėl augančių vaikų galimybių prisitaikyti Lietuvoje neretai sustabdo emigrantus nuo grįžimo. Todėl visų pirma turime sudaryti sąlygas Lietuvoje patogiai jaustis jų atžaloms. Lankstesnė ir išeivijos poreikius atliepianti švietimo sistema – esminis iššūkis efektyvesnei emigracijos politikai.

Būtina parengti ugdymo programas, pritaikytas užsienio lietuvių vaikų žinių spragų užkamšymui ir visapusiškai integracijai, kurias galėtų įgyvendinti visos mokyklos, priimančios emigrantų vaikus. Vertėtų įkurti ir atskiras pereinamąsias mokyklas ar klases, skirtas integruoti prasčiausiai lietuviškai kalbančius vaikus, bei išplėsti tarptautinių ugdymo programų, kaip Tarptautinis bakalaureatas, pasiūlą.

4. Sukurti geras gyvenimo sąlygas svetimšaliams. Augant išvykusiųjų skaičiui, vis labiau įprasta matyti lietuviškus vardus su nelietuviškomis pavardėmis. Natūralu, jog išeivijoje lietuviai tuokiasi ir kuria šeimas su svetimšaliais, tačiau dėl to asmenų atsikraustymas į Lietuvą tampa labiau komplikuotas. Norėdama tai paskatinti, valstybė turėtų dėti visas pastangas sukurti gerą aplinką svetimšalių gyvenimui Lietuvoje.

Ko gero, didžiausias barjeras yra sudėtinga lietuvių kalba, todėl svarbu ne tik sukurti puikias galimybes užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos, bet ir skatinti anglų kalbos paplitimą Lietuvos įmonėse, valstybinėse institucijose, mokslo įstaigose ir kt. Svarbi ir dviguba pilietybė, kuri leistų svetimšaliui tapti visaverčiu Lietuvos piliečiu neatsisakant savosios pilietybės, bei asmenvardžių rašymo klausimo išsprendimas, išsaugant mišrių šeimų teisę išlaikyti originalias pavardes.

5. Integruoti grįžusius emigrantus į darbo rinką. Šiuo metu net 80% į Tėvynę grįžusių emigrantų galiausiai sugrįžta atgal į užsienį. O kas nutiktų, jei Brexit‘as būtų „kietas“ ir 2019 m. pavasarį į Lietuvą plūsteltų dešimtys tūkstančių išvarytųjų (šįkart – iš Jungtinės Karalystės)? Ar mums pavyktų pasinaudoti istoriniu šansu susigrąžinti nemažą dalį išeivių? Deja, daugelis jų – menkai arba vidutiniškai kvalifikuoti darbininkai, todėl tik nedidelė jų dalis ieškotų darbo tarptautinėse paslaugų kompanijose Vilniuje.

O kas nutiktų, jei Brexit‘as būtų „kietas“ ir 2019 m. pavasarį į Lietuvą plūsteltų dešimtys tūkstančių išvarytųjų? Ar mums pavyktų pasinaudoti istoriniu šansu susigrąžinti nemažą dalį išeivių?

Tuo tarpu profesiniam ugdymui šiuo metu skiriamas menkas dėmesys, todėl egzistuoja visos sąlygos, kad grįžę emigrantai pataptų nuolatiniais Darbo biržos klientais arba neapsikentę vėl krautųsi lagaminus išvykimui. Integruojant buvusius emigrantus į Lietuvos darbo rinką, prioritetas yra vidutinės ir žemos kvalifikacijos darbuotojų profesinis mokymas ir perkvalifikavimas. Būtina iš esmės tobulinti programų kokybę ir prieinamumą, o emigrantus padaryti viena iš jų prioritetinių grupių, tuo pačiu pritaikant programas užsienio lietuvių poreikiams.

6. Įkurti emigracijos muziejų. Tarp visų „minkštųjų“ politikos sričių, išvardintų anksčiau, pati „minkščiausioji“ yra kultūra. Nors kone kiekviena šeima yra tiesiogiai susidūrusi su emigracija, Lietuvoje vis dar gajus neigiamas požiūris: žiūrėjimas į emigrantus iš aukšto, teisimas už pasirinktą „lengvą gyvenimą“.

Tuo pačiu lyg ir žinome, kad Lietuvoje jau nuo seno išeivija yra neišvengiama ir reikšminga visuomenės dalis, didele dalimi būtent išeivijos atstovai prieš šimtą metų sukūrė Lietuvos Respubliką. Turime turtingą ir garbingą išeivijos istoriją, kuri vis dar tebevyksta, ir galbūt geriausi jos laikai – dar tik priešakyje (kas bus pirmasis Lietuvos Nobelio premijos laureatas?).

Visą šią istoriją, jos posūkius ir šiuolaikinius konfliktus galėtų atspindėti naujai įkurtas emigracijos muziejus, atliekantis svarbią visuomenės sutaikymo ir dialogo misiją. Savo veikla jis įamžintų reikšmingą išeivijos palikimą ir, formuodamas brandesnį viešąjį naratyvą, kurtų naujus supratingumo tiltus tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių, padėtų spręsti skaudžius kultūrinius ir emocinius konfliktus. Tokio muziejaus įkūrimas padėtų pripažinti, kad žmonių jausmai – itin svarbus emigracijos dėmuo, ir kad juos galime spręsti tik pasitelkdami kultūrines ir menines formas, o ne ekonominius rodiklius.

7. Leisti emigrantams pasijausti laukiamiems. Prieš savaitę itin gražiai sutikome pirmuosius gruzinus, atvykusius į Lietuvą pagal naują bevizio režimo tvarką, su dainomis, sveikinimais ir pyragaičiais. Tuo tarpu pasaulyje ir Lietuvoje žinomas buvęs Bogotos meras Antanas Mockus panašiomis meninėmis socialinėmis akcijomis – happening‘ais – sugebėjo išlaisvinti miestą iš nuolatinio vandens stygiaus bei daugiau nei dvigubai sumažinti žmogžudysčių bei avarijų kelyje skaičių.

Kodėl gi tokių performansų nepritaikius ir emigracijos politikoje? Galėtume oro uostuose su gėlėmis, šypsena ir fanfarais pasitikti tuos, kurie apsisprendė grįžti gyventi į Lietuvą. Tegu mato visi, besijaučiantys atstumti ir keikiantys Lietuvą: emigrantai yra mylimi ir laukiami Lietuvoje! Tam neabejotinai pritartų ir gerb. A. Mockus – nenuvertinkime galios, kurią turi simbolinis gestas.

***

Atėjo laikas iš esmės keisti emigracijos politikos apibrėžimą. Turime pripažinti: pagrindinis valstybės interesas – subalansuoti migracijos srautus, sugrąžinant plačiąsias užsienio lietuvių mases atgal į Lietuvą. Tam būtina visų pirma dirbti čia, namuose, koordinuojant pokyčius įvairiose srityse nuo švietimo iki ekonomikos.

Premjero Sauliaus Skvernelio žodžiuose, jog emigracijos politika – tai horizontali sritis, apimanti daugelį Vyriausybės programos punktų, yra tiesos. Tačiau tai nereiškia, jog tiksliniai tyrimai ir veiklų koordinavimas yra nereikalingi. Kartais gali prireikti nedidelio papildomo žingsnelio, kad platesni valstybės tikslai maksimaliai pasitarnautų užsienio lietuvių poreikiams. Kitais kartais emigracija reikalauja atkaklaus ir kryptingo darbo tam tikroje srityje, kuris įmanomas tik esant aiškiam iniciatyvos „savininkui“. Todėl rizikinga emigracijos politiką dar keturiems metams paliktu permatomu prioritetu, priklausančiu visiems ir tuo pačiu – niekam.

Perfrazuojant gerai žinomą posakį, teisingesnę emigracijos politikos viziją galima apibūdinti taip: „Neklausk, ką užsienio lietuvis gali padaryti Lietuvai; klausk, ką galime padaryti čia Lietuvoje, kad jam norėtųsi sugrįžti.“

Ignas Rubikas yra Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų