Puoliau ieškoti taip skambiai, Nacionaliniu susitarimu, pavadinto dokumento projekto – visų pirma mūsų pažangios ir atviros, elektroninės valdžios idėją propaguojančios Vyriausybės svetainėje. Paaiškėjo, jog šio dokumento projekto Vyriausybė neskelbia. Nei aš, nei daugelis kitų piliečių, taip pat ir organizacijų, neturi teisės nei susipažinti su projektu ar bent pagrindinėmis jo tezėmis, nei teikti pasiūlymų.
Toks uždarumas sunkiai suderinamas su skambiu Nacionalinio susitarimo vardu. Atrodo, ir turinys pernelyg seklus, kad dokumentas galėtų būti išdidžiai vadinamas Nacionaliniu susitarimu. Tai tėra tik buhalterinis „išgyvenimo" dokumentas, nubrėžiantis kai kurių mokesčių lygio trajektorijas. Vyriausybė žada įsipareigoti ateinančiais metais nedidinti mokesčių. Tačiau Vyriausybės atstovai prasitarė, kad tai nebus sunkus įsipareigojimas: tiesiog mokesčiai dar šiemet bus padidinti maksimaliai, tad kitais metais jų didinti nebus prasmės.
Tikro Nacionalinio susitarimo turinys turėtų būti daug gilesnis. Taip, suvesti buhalterines valstybės iždo eilutes, ypač sunkmečiu, yra svarbu. Tačiau besileidžiantis parašiutininkas turi reguliuoti ne tik kritimo greitį, bet ir projektuoti, kokioj vietoj nusileis. Vykdomos priverstinės reformos ir įvairūs apkarpymai kartu yra gera proga inventorizuoti padėtį Lietuvoje ir priimti seniai pribrendusius, nors galbūt nepopuliarius, sprendimus. Nacionalinis susitarimas turėtų nubrėžti ryškias gaires, kokia Lietuva projektuojama krizei pasibaigus: juk akivaizdu, kad riebalų išsiurbimas iš tam tikrų kūno vietų gali būti net didžiai naudingas.
Iki šiol ir Seimo, ir vyriausybių veiklai buvo būdingas slaptumas. Dažnai plačios diskusijos visuomenėje kyla jau po to, kai sprendimas būna priimtas.
Ministras pirmininkas Andrius Kubilius nuolat kalba apie būtinybę tartis su socialiniais partneriais, tačiau realūs veiksmai neretai būna priešingi. Nacionalinis susitarimas yra pavėluotas: svarbiausi šios Vyriausybės sprendimai buvo priimti už uždarų durų dar 2008 metų gruodžio mėnesį. Visuomenėje jie nesumažino panikos ir depresijos, veikiau – paspartino ir pagilino nepageidaujamus procesus. Nemažai tuo metu priimtų sprendimų vėliau buvo taisomi, švelninami ar išvis liko tik popieriuje, tačiau negerą įspūdį padarė pats Vyriausybės veiklos stilius. Vyriausybė iš pat pradžių galėjo inicijuoti susitarimą dėl bendrų principų: kaip įvairūs valstybės sektoriai pasidalys gulančią krizės naštą, kokiais principais bus vykdoma mokesčių politika, kokia projektuojama Lietuvos perspektyva. Jei šitai būtų pasiekta, nebūtų kilę tiek aistrų, nepasitenkinimo.
A.Kubilius pačioje 2008 metų pabaigoje pažadėjo: pirmasis ir svarbiausias darbas naujaisiais metais bus dialogo su visuomene atnaujinimas. Tačiau šis dialogas nesiklostė ir 2009 metų liepos pradžioje Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija net buvo pradėjusi bado akciją, kuria reikalauta, kad Vyriausybė pradėtų derybas su profesinių sąjungų atstovais.
Gerai, kad derybos galų gale užsimezgė. Didžiausia Lietuvos problema – visuomenę kamuojantis bejėgiškumo jausmas. Per 20 nepriklausomybės metų praraja tarp visuomenės ir valdžios tik augo. Daugelis Lietuvos politikų išvis neturi supratimo, kaip vesti dialogą su visuomene. Tikima, jog sužinoti pilietinės visuomenės nuomonę visai paprasta: užtenka nueiti į susitikimą su rinkėjais. Deja, yra toli gražu ne taip. Susitikti su rinkėjais naudinga ir būtina, tačiau rimtas pokalbis dėl įstatymų projektų gali vykti tik su socialiniais partneriais, su daugeliu grupių ir organizacijų, kurios atstovauja visuomenės interesams. Organizacijos turi būti reprezentatyvios, o jų atstovai – kvalifikuoti. Kurti ir ugdyti sistemą, per kurią visuomenė galėtų išreikšti savo interesus, – tai ne tik visuomenininkų, bet ir pačių politikų uždavinys. Tam prireiks ne vienų metų pastangų.
Iki šiol ir Seimo, ir vyriausybių veiklai buvo būdingas slaptumas. Dažnai plačios diskusijos visuomenėje kyla jau po to, kai sprendimas būna priimtas. Kiek kartų išryškėjo šiurkščios, nedovanotinos klaidos?! Įstatymai taisomi dešimtis ir net šimtus kartų. Taip, priimti įstatymą slapta yra daug patogiau ir paprasčiau, o išsamiai jį svarstyti – ilgas ir varginantis darbas. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje svarstymų ir diskusijų kelias efektyvesnis, nes galima priimti pastovesnius, geriau veikiančius įstatymus.
