Ar tikrai žmonių socialinė gerovė Seimui išlieka prioritetas?
Lapkričio 14 dieną sukako dveji metai, kai darbą pradėjo naujasis Seimas. Išplatintame pranešime spaudai sakoma, kad šis Seimas daug dėmesio skyrė gyventojų pajamų didinimo, skurdo mažinimo, šeimos stiprinimo, vaiko teisių, sveikatos, šalies saugumo, viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimo klausimams.
„Dirbame efektyviai – per dvejus metus įvykdyti esminiai pokyčiai, kurių laukėme ilgus metus. Žmonės tai jaučia ne tik finansiškai, juk skiriamas dėmesys socialinei politikai ir gyventojų gerovės kūrimui“, – optimistiškai kalbėjo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Neįgaliųjų integracijos ir jiems tinkamos paramos užtikrinimas, socialinių įmonių veiklos teisinio reglamentavimo tobulinimas – tai artimiausi darbai, kurių Seimas ketina imtis. Žinant, kaip vykdomos jau palaimintos valdžios reformos, kūnu nubėga šiurpuliukai...
Asistentai, tarpininkai, konsultantai
Po politinių peripetijų Seimo nariui Justui Džiugeliui netekus Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininko posto, socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji lengviau atsikvėpė. Keistas noras neįgaliųjų darbo vietų subsidijavimą pakeisti asistentų, konsultantų ir tarpininkų paslaugomis bei išvaryti į taip vadinamą „atvirą darbo rinką“ kiek prigeso. Atrodė, kad viltis neįgaliesiems dirbti socialinių įmonių sistemoje veikiančiose įmonėse nebus prarasta.
Tačiau niekur nedingo nevyriausybinių organizacijų grupelė, kuri buldozeriu stūmė ir tebestumia reformas, susijusias su neįgaliųjų darbu. Jų priešakyje vadinamoji skėtinė organizacija – Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF). Ši organizacija, Seime susiradusi kitą auką – Seimo narį Tomą Tomiliną, bando prastumti sau palankius įstatymus. Taip, būtent – sau. Socialinėse įmonėse dirbančius neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos ne kartą perspėjo, kad LNF tikslai – visai ne pagalba neįgaliesiems.
LNF tikslas – „įsisavinti“ kaip galima daugiau pinigų
Nors LNF save pristato kaip organizaciją, kuri vienija 15 nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančią neįgaliųjų interesams, didžioji dalis šių organizacijų nepritaria socialinių įmonių modelio naikinimui. Jos savo nuomonę negriauti esamos socialinių įmonių sistemos ne kartą išsakė viešai. Bet tai, matyt, LNF nelabai jaudina. Šios organizacijos vadovė Henrika Varnienė atvirai dėsto savo artimiausius veiklos planus – atimti subsidijas iš socialinių įmonių ir panaudoti jas naujų priemonių, kurios valstybei kainuos ir, matyt, labai brangiai, kūrimui.
„Akivaizdu, jog siekiant žmonių su negalia užimtumo atviroje darbo rinkoje, reikalingos naujos priemonės, kurios valstybei kainuos. Todėl labai svarbu, kad seniau socialinėms įmonėms tekėję pinigai, priėmus naujus teisės aktus, nebūtų sutaupyti, bet būtų perkelti paslaugoms kurti ir išlaikyti“, – atvirai mąsto H.Varnienė.
Nesunku nuspėti, kas tas paslaugas ruošiasi kurti ir tomis lėšomis disponuoti. Spėju, kad tai bus ne 25 milijonai, kurie skiriami socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų darbo vietų pritaikymui, mokymui ir dalinei atlyginimų kompensacijai ir kurie (ne kartą esame tai įrodę skaičiais ir faktais) sugrįžta valstybei per tų pačių neįgaliųjų ir socialinių įmonių sumokamus mokesčius ir sukuriamą pridėtinę vertę. Tai bus kur kas didesni pinigai, skirti pagalbai darbo vietoje, lydimajai pagalbai įsidarbinus, tarpininkavimui tarp darbdavio ir neįgalaus žmogaus ir panašios, atrodančios keistai ir nesuprantamai ne tik darbdaviams, bet ir patiems neįgaliesiems, paslaugos.
Iš kur kilo noras įdiegti tokias pertvarkas?
Nuožmus LNF noras sunaikinti jau esamą neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo sistemą ir sukurti visai naują su abejotinos vertės paslaugų paketu, verčia manyti, kad kažkas stipriai šią organizaciją motyvuoja.
Nuolatinės publikacijos ir pasisakymai, kuriuose juodinami darbdaviai, sukūrę darbo vietas neįgaliesiems, negimsta „iš idėjos“, o su labai nemenka parama iš ES ir Norvegijos fondų. Vien projektui, finansuotam iš EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų, „NE(galia) vs GAL(ia) neįgaliųjų teisių užtikrinimui“, kuris buvo vykdomas 2014 rugsėjo – 2016 m. vasario mėnesiais ir kurį įgyvendino ta pati asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“, buvo skirta daugiau nei pusė milijono litų. Projekto veiklos – tai konferencijos, parodos, diskusijų iniciavimas, susitikimų su valdžios atstovais organizavimas, įvairių kampanijų rengimas, kitaip tariant – visuomenės ir valdžios „smegenų plovimas“.
Viešųjų ryšių kampanijos, matyt, taip pat buvo apmokėtos iš norvegiškų pinigų. Savo svetainėje LNF giriasi, kad 2017 m. LNF buvo periodiškai konsultuojamas viešosios komunikacijos ir advokacijos srityje vienos didžiausių viešųjų ryšių bendrovių Lietuvoje „Fabula Hill+Knowlton Strategies” atstovų.
Kiek šios paslaugos kainavo, neminima. Ką gavo iš šio projekto neįgalieji? Na jie, kaip rašoma projekte, yra tik netiesioginė grupė, kuri pajus poveikį, priėmus atitinkamus teisės aktus. Matyt, tikimasi, kad tai įvyks „atvedus į protą“ įstatymų leidėjus, pakeisiančius teisės aktus, neva, daroma gerą neįgaliesiems. Iš tiesų tai tik atvers dar didesnę pandoros skrynią mokesčių mokėtojų ir užsienio fondų pinigų „įsisavinimui“ per LNF ir kitas panašias organizacijas. Beje, LNF buvo viena iš koalicijos „Už vaiko teises“ narė ir pasirašė memorandumą, liaupsinantį Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemą. Ir kaip nepasirašysi, kai tiek pinigų duoda?
Iš valdžios tikimės tik vieno – adekvatumo
Ne kartą iš socialinės apsaugos ir darbo ministro Linu Kukuraičio esame girdėję, kad socialinėms įmonėms skiriama dotacija – per didelė našta mūsų valstybei. Ne kartą kantriai įrodinėjome, kad mes juos sugrąžiname. Nesakome, kad dabar egzistuojančioje sistemoje, kuri buvo parengta remiantis Vokietijos patirtimi, nereikia nieko keisti.
Esame ne kartą pateikę siūlymus, kaip galima patobulinti jau esamą socialinių įmonių sistemą, nevarant į nežinią neįgaliųjų, darbdavių ir visos šioje sistemoje esančios visuomenės dalies. Žinoma, esame už kvotų įvedimą neįgaliesiems viešajame sektoriuje, už kitus protingus pasiūlymus. Tačiau esame prieš kardinalius pokyčius, tokius, kaip subsidijų panaikinimas vidutinę negalią turintiems neįgaliesiems, kuriuos H.Varnienė ciniškai pavadino „sveikais neįgaliaisiais“, nes juos įvykdžius, nukentės ne verslas, o būtent jautriausia šios sistemos dalis – neįgalieji, kurie tikrai nėra sveiki.
Deja, dvejus metus besitęsiantis socialinių įmonių puolimas ir juodinimas, davė vaisių – sistema neteko 10 įmonių, kurios dirbti tokioje atmosferoje nepanoro ir atsisakė statusų. Neteko girdėti, kad LNF ar kažkas iš valdžios bent pasidomėtų, kaip sekasi ten dirbusiems žmonėms, ar jie turi darbus, gal jiems reikalinga pagalba, nes neteko pragyvenimo šaltinio?
Bet, matyt, dabar yra skubesnių darbų. Tokių, kaip užgesinti vaikų teisių reformos sukeltus padarinius. Stebint kas vyksta šioje srityje, kyla klausimas – ar neištiks toks pat likimas ir dirbančių neįgaliųjų? Ar nebus buldozeriu priimtas LNF trokštamas neįgaliųjų „pagalbos“ darbo rinkoje įstatymas, o paskui, kilus triukšmui, ministras pareikš, kad įstatymas geras, tik trūksta pinigų. Na, kokių 300 milijonų, kad galėtume apmokėti įvairių konsultantų, asistentų, tarpininkų ir panašias kitas paslaugas. Ir jau tada, visi neįgalieji, norintys dirbti, tikrai susiras darbą...
Dairytis į vakarų valstybes ir kopijuoti jų gyvenimo modelius jau tapo įprasta mūsuose. Semtis patirties ir mokytis ne tik iš gerųjų patirčių, bet ir iš klaidų, nėra nieko blogo. Tačiau aklai kopijuoti sistemas, gerai jų neišanalizavus ir nepasvėrus visų argumentų, neatsižvelgiant į mūsų šalies žmonių poreikius ir lūkesčius – jau problema, kurios nepaisymas ne tik žemina žmones, kuriems tos reformos skirtos, bet gali ir labai brangiai kainuoti. Kainuoti mums visiems.
Ilona Tarvydienė yra Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė.
