Po gruodžio mėnesį paskelbtų žurnalo „Reitingai“ aukštųjų mokyklų vertinimo, kilo nemažai diskusijų dėl metodikos ir vertinimo sistemos kriterijų pasirinkimo, jų mokslinio pagrįstumo.
Sukurti objektyvią sistemą yra sudėtinga, tai yra iššūkis ir aukščiausio lygio tarptautinėms reitingavimo sistemoms: skiriasi universitetų dydžiai, schemos, programos.
Vis dėlto, tai didelė atsakomybė, nes daugelyje pasaulio universitetų reitingavimo rezultatai tampa strateginio valdymo instrumentu: pagal juos gerinami veiklos rodikliai, jie leidžia pamatyti silpnąsias ir stipriąsias įstaigos puses. Taip pat gauti duomenys tampa viešosios nuomonės apie universitetą formavimo įrankiu, todėl nepagrįsti vertinimai, ypač kenkia universiteto įvaizdžiui.
Dėl geriausiojo vardo varžosi ne tik automobilių kompanijos, aukštosios mokyklos lygiai taip pat lenktyniauja dėl aukščiausių pozicijų, geriausių studentų ir dėstytojų, mokslo ir tyrimų kokybės.
Suvokiant, jog reitingavimas yra stiprus galios įrankis, abejonių dėl neaiškios metodikos čia negali būti. Tai didelė atsakomybė, kuri reikalauja ne vienerius metus atliekamais moksliniais tyrimais pagrįstos metodikos. Todėl šiandien visame pasaulyje pripažįstamų aukštųjų mokyklų vertinimo sistemų turime ne tiek ir daug – iki 5.
Nei viena save gerbianti pasaulio valstybė nesiima vertinti savo aukštųjų mokyklų. Šiuo atveju Lietuva yra precedento neturintis atvejis.
Kas įvyko, kad vietinio žurnalo „Reitingai“ rengiamiems aukštųjų mokyklų vertinimams viešojoje erdvėje teikiama daugiau dėmesio nei prestižinėms tarptautinėms sistemoms „QS World University Rankings“ ar „U-Multirank“, kurių duomenimis vadovaujasi viso pasaulio universitetai, o leidinio vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas kaip koks brahma dalina patarimus visiems – nuo aukštųjų mokyklų vadovų iki švietimo ir mokslo ministrės – apie tai, kokia turi būti šviesi švietimo ateitis?
Kaip rašoma slaptojoje samurajų knygoje, žmonės kaip mat tave sugaus klystant, jei tik pristigsi ryžto. Ten pat primenama ir tai, kad meistriškumas slypi ne slaptų kovos būdų mokėjime.
Ką „pamiršo“ įvertinti
Savianalizė – keblus reikalas. Todėl tokie kūriniai kaip J.P.Sarte‘o „Žodžiai“ ar J.J.Rousseau „Išpažintis“ nepakartojami dažnai. Meistriškai kritikuoti savo paties atvaizdą geba tik ypatingos brandos pasiekę asmenybės ar struktūros. Ekspertai iš šalies – ar tai būtų psichoterapeutas ar institucinis vertintojas – yra saugus uostas. O ten, kur susiduria daugelio intencijos, objektyvumas tampa vienintele išeitimi.
Gal dėlto nei viena save gerbianti pasaulio valstybė nesiima vertinti savo aukštųjų mokyklų. Šiuo atveju Lietuva yra precedento neturintis atvejis.
Kodėl prakalbta tik dabar, kai po žurnalo „Reitingai“ vertinimų paskelbimo praėjo šiek tiek laiko? Kaip tik dabar šio leidinio redakcija renka duomenis iš universitetų balandžio mėnesio numeriui. Informaciją teikti jau atsisakė Lietuvos edukologijos universitetas. Iškrenta žaidėjas, o žurnalo redakcija ir toliau organizuoja žaidimą tarsi aikštėje nieko netrūktų.
Žurnalo „Reitingai“ kriterijai neapima didelio skaičiaus itin svarbių aspektų, kurių svarbą pabrėžia populiariausios pasaulinės reitingavimo sistemos. Pavyzdžiui, „QS Stars“ dėl savo reitingavimo sistemos kompleksiškumo net vadinamas auditu.
Šiame reitinge universitetai vertinami net 12-oje sričių: mokymas, įsidarbinimas, tyrimai, tarptautiškumas, infrastruktūra, virtuali aplinka, kultūra, inovacijos, įtraukimas, prieinamumas, sričių reitingai, akreditacija.
Be abejo, visus šiuos aspektus įvertinti yra didžiulis darbas, tačiau vertinti studijų kryptis tik pagal vienos rūšies objektyvius (bakalaurams vertinti naudojami stojančiųjų brandos egzaminų, o magistrams – moksliškumo rodikliai) ir vieną subjektyvų (darbdavių apklausa) rodiklius, kaip tai padarė žurnalo „Reitingai“ komanda, yra neprofesionalu ir tik metodikos imitacija.
Imkime kad ir vieną iš rodiklių, tarptautiškumą, kurį „QS Stars“ vertina pagal 7 kriterijus: tarptautinis personalas, studentų mobilumas, studentai iš užsienio, tarptautiniai tyrimai, galimybės išpažinti savo religiją.
Tarptautiškumas taip pat vertinamas ir „U-Multirank“, „QS World University Rankings“ sistemose (užsienio personalas, užsienio studentai, studijų programų tinkamų užsieniečiams skaičius, studentų mobilumas ir kt.). „Reitingai“ į nė vieną iš šių kriterijų neatsižvelgia išskyrus tai, kad skaičiuojant publikacijas ir jų poveikį yra naudojamasi tarptautine duomenų baze „Web of Science“.
Visiškai „Reitingų“ žurnalo neįvertinta sritis, kuriai dėmesį skiria tiek „U-Multirank“, tiek „QS Stars“ vertinimo sistemos – poveikis regionui. Tarptautiniuose reitinguose ši kriterijų sritis apima dirbančių regione absolventų skaičių, poveikį aplinkai, regione atliekamas stažuotes ir panašius rodiklius.
„Reitingai“ visiškai neįvertina ir to, kokia dalis studentų, įstojusių į universitetus, juos baigia. Šis rodiklis yra svarbus ne tik minėtoms tarptautinėms reitingavimo sistemoms, tačiau tai yra svarbu ir nacionaliniu lygmeniu (tokį rodiklį skaičiuoja ir jo dydį fiksuoja MOSTA).
Nėra atsižvelgiama į studijų procesą, jo kokybę ar rezultatus, o tik į stojančiųjų charakteristiką ir darbdavių subjektyvią nuomonę, kurios vertinimo metodika nepaaiškinta.
Lietuvos žurnalo reitingų sudarytojai į savo vertinimą neįtraukia ir nė vieno iš šių kitose reitingavimo sistemose sutinkamų rodiklių: įsidarbinimo, pajamų, dėstymo kokybės, studijų tąsos, infrastruktūros, mokymosi aplinkos kokybės, tarptautinio ir nacionalinio lygmens akreditacijų.
„Reitingų“ verslo planas
Žurnale „Reitingai“ universitetų bakalauro ir vientisosios studijos buvo vertintos tik pagal 4 rodiklius, iš kurių 3 rodikliai (jų svoris bendrame vertinime sudaro 60 proc.) apima duomenis apie priimtų studentų brandos egzaminų išlaikymą ir stojamuosius balus, o ketvirtasis – darbdavių nuomonę, kuri yra subjektyvus rodiklis, turintis 40 proc. svorio bendrame vertinime.
Tai reiškia, kad nėra atsižvelgiama į studijų procesą, jo kokybę ar rezultatus, o tik į stojančiųjų charakteristiką ir darbdavių subjektyvią nuomonę, kurios vertinimo metodika nepaaiškinta.
Tuo tarpu, vertinant magistrų parengimą, net 50 proc. vertinimo svorio buvo skirta darbdavių nuomonei, o likę 50 proc. padalyti publikacijų skaičiui (15 proc.), jų poveikio koeficientui (15 proc.) ir valstybės finansuojamų doktorantūros vietų skaičiui (20 proc.).
Argumentuojama buvo tuo, kad pastarieji 3 rodikliai geriausiai atspindi moksliškumą ir nors šie rodikliai iš dalies atitinka ir pagrindinių tarptautinių reitingavimo sistemų rodiklius, tačiau tiek „U-Multirank“, tiek „QS World University Rankings“, tiek kitos reitingavimo sistemos neapsiriboja vien publikacijų ir doktorantų duomenimis.
Tai ypač tinka „U-Multirank“, kurie mokslinę veiklą (tiksliau, tyrimus) vertina ne tik pagal publikacijas, tačiau ir pagal gaunamas iš tyrimų pajamas, meninę produkciją (iš viso skiltyje „Tyrimai“ jie įvertina net 8 rodiklius).
Lyderiai be konkurencijos
Žurnalo „Reitingai“ pateikiamas vertinimas pagal studijų kryptis nustebino net ir pačias daug mačiusias aukštąsias mokyklas. Čia vertintojų ir universitetų atstovų nuomonės išsiskiria – į reitingų viršūnes pakilo programos, kurios dėstomos tik viename universitete.
Pasirodo, studijų programa laikoma tos krypties lydere vien dėl to, kad yra vienintelė. Žemiau pateikiamos lyderės be konkurencijos. Pavyzdžiui, pirmauja Kauno technologijos universitetas (KTU), nors ir neturi su kuo konkuruoti.
Bakalauro programos:
Medicinos technologijos – KU
Burnos priežiūra – LSMU
Žmonių išteklių vadyba – KTU
Jūrų inžinerija ir jūrų technologijos – KU
Medžiagų technologijos – KTU
Teologija / religijos studijos – VDU
Maisto technologijos – KTU
Magistro programos:
Jūrų inžinerija ir jūrų technologijos – KU
Maisto technologijos – KTU
Keisčiausia tai, kad, pavyzdžiui, KTU ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bakalauro studijos, kurias vykdo tik šie universitetai, yra priskaičiuojamos prie geriausiųjų.
Tuo tarpu, tik Klaipėdos universitete vykdomos programos (medicinos technologijos ir jūrų inžinerija, jūrų technologijos) nėra laikomos geriausiomis, kadangi konkurentų joms nėra. Tuo tarpu, magistro studijų kontekste, tiek KTU, tiek KU vien tik jų vykdomos programos yra priskaičiuotos prie pirmaujančių krypčių. Tai parodo nenuoseklumą vertinime ir interpretavime.
Universiteto studijų kokybę lemia stojančiojo balai?
Kadangi darbdavių apklausų rezultatai žurnale „Reitingai“ yra labai svarbūs tiek bakalaurų, tiek magistrų atveju, galima pastebėti, kad apklausos apie akademinę ir darbdavių reputaciją yra ir sudedamoji „QS Stars“ bei „QS World University Rankings“ dalis.
Tuo tarpu „U-Multirank“ apklausia ne darbuotojus ar darbdavius, o pačius atitinkamų studijų krypčių studentus. Beje, studentų pasitenkinimas yra ir „QS Stars“ reitingo dalis.
O tuo tarpu, „Reitingų“ redakcijoje liepos 10 d. – rugsėjo 10 d. inicijuojama apklausa. Apklausta daugiau nei 2000 skirtingų sektorių darbdavių Lietuvoje. Jų buvo prašoma įvardyti, kurių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir kokių studijų krypčių absolventai pas juos dirba bei kaip jie vertina jų darbo kokybę.
Darbdaviai galėjo įvardyti 1 arba 2 aukštąsias mokyklas, kurių absolventai, jų nuomone, geriausiai dirba. Darbdaviai vertino tik su jų sektoriumi susijusių absolventų žinias, gebėjimus ir įgūdžius. Teisininkus ir IT specialistus vertino ir kitų sričių darbdaviai, kadangi šie specialistai dirba įvairiuose sektoriuose. O kas, jei darbdavys susidūrė tik su vienos aukštosios mokyklos absolventais? Kokiais kriterijais remiantis buvo sudaryta darbdavių imtis? Klausimai lieka neatsakyti.
Tačiau šiame reitinge ne ši eilutė įdomiausia. Nei viena iš lyderiaujančių tarptautinių reitingavimo sistemų nevertina duomenų apie pačius žmones, stojančius į universitetus. „Reitingų“ naudojami duomenys visiškai neatspindi to, ką studentai gauna iš universiteto, o tik tai, kokie buvo jų brandos egzaminų rezultatai (kadangi nuo jų ir priklauso stojamieji balai).
Praktika, kai universitetui ar jo studijų krypčiai įvertinti yra naudojami tik keli objektyvūs rodikliai, kurie aprašo studentų charakteristikas iki įstojimo, ir vienas subjektyvus (šiuo atveju, darbdavių nuomonė), yra niekur kitur nesutinkama.
Vardinimą būtų galima tęsti, bet nemanau, kad žurnalo „Reitingai“ leidėjams tarptautinės pasaulio universitetų vertinimo sistemos yra naujiena. Vis dėlto, jų ryžtas imtis vertinti savo šalies aukštąsias mokyklas, net ir žinant, kad toks reitingavimas bus ypač riboto validumo, keista praktika, primenanti verslo planą.
