Vyresnės kartos žmonės juos mato per mūsų jaunystės literatūros akinius – Vinetu ir kitus Karlo Mayaus veikėjus, taip pat Fenimore'o Cooperio, Thomo Mayne Reido romanus apie plačias laisvas prerijas, milijonus bizonų, didžiuosius lokius grizlius, genialius pėdsekius indėnus ir nemažiau unikalius baltuosius medžiotojus. Tokį mitą buvo pagimdžiusi europiečių svajonė apie laisvą, artimą gamtai gyvenimą. Skaityti tokias knygas, ypač užguitoje Lietuvoje, buvo tikra širdies atgaiva.
Kitą informacijos klodą uždėjo vesternai. Pradžioje indėnai buvo rodomi kaip laukiniai, kuriuos po didvyriškų kovų nugali šaunūs kaubojai, darbštūs naujakuriai ir federalinė kariuomenė. Sovietiniu laikotarpiu apie indėnus buvo nemažai rašoma spaudoje, pasakojant, kaip jie buvo sugrūsti į rezervatus, kuriuose nėra darbo ir pilna kitokių baisybių, todėl ši tauta baigia išnykti.
Tikrovė tokia: indėnai irgi yra atsikėlėliai. Prieš keliolika tūkstančių metų jie atėjo į Ameriką per Beringo sąsiaurį persekiodami laukinius žvėris. Šaunamojo ginklo tada nebuvo, lanku ir strėle stambaus žvėries nenušausi, todėl reikėjo ieškoti neišbaidytų. Kaip rodo genų tyrimai, su tais migrantais per Beringo sąsiaurio ledus perėjo tik 4 moterys. Kai apie tai pasakiau indėnų muziejaus direktorei, ji kažkodėl patenkinta nusikvatojo.
Po Kolumbo žygio ispanai, o paskui juos britai ir kiti europiečiai masiškai patraukė į Naująjį žemyną. Naujakuriai bendraudavo su indėnais, bet tik tada, kai jų buvo mažai. Kai baltųjų susispiesdavo daugiau, jie varė indėnus iš jų žemių ir žudė. Gimė bjaurus posakis: „Geras raudonodis – negyvas raudonodis“. Kolonistai siekė užgrobti kuo daugiau derlingos prerijų žemės, kad galėtų auginti joje javus ir galvijus. Kovoje su indėnais visos priemonės buvo leistinos. Kariai vertinti pagal tai, kiek indėnų nudobė. Milijoninės bizonų kaimenės buvo naikinamos vien tam, kad indėnams pritrūktų maisto.
Kai Amerika praturtėjo, ji susigriebė ir pradėjo indėnus saugoti. Buvo įkurti jų rezervatai. Tai ne koncentracijos stovyklos. Tai žemės, miško, ežerų plotai, kurių niekas neturi teisės atimti ar nupirkti, bet indėnas gali išvykti iš ten kada nori. Rezervatuose savi medžioklės ir žūklės įstatymai. Negalintiems rasti darbo valstybė moka pensijas, nes rezervatai įkurti netinkamose žemėse, kur darbo nesurasi. Paradoksas, bet Šiaurės Amerikos indėnams tai tapo laiminga korta.
Ją gavę, indėnai pasinaudojo baltųjų ginklu – teismais. Gudresni genčių vadai klausė: ar rezervatuose galime daryti ką norime? Galite. Statyti viešbučius? Galite. Įrengti juose restoranus ir barus? Galite. Ir lošimo automatus? Ne, to negalite.
Vakarinėje pakrantėje gyvenanti kabazonų gentis pabandė rengti nors bingo lošimą. Kalifornijos valdžia tai uždraudė. Kabazinai apskundė valstijos sprendimą Aukščiausiajam Jungtinių Valstijų teismui ir bylą laimėjo. Matyt, baltaodžių sąžinė pabudo. Teisėjai nusprendė – jei autonomija, tai autonomija. Po metų, 1988–aisiais, buvo priimtas federalinis aktas, leidžiantis azartinius žaidimus visuose indėnų rezervatuose visose Jungtinėse Valstijose – „tegul indėnai pažaidžia, didelio čia daikto“.
Toks nutarimas tapo užnuodyta strėle, kurią indėnai paleido baltiesiems į nugarą. Jie ėmė samdyti baltuosius advokatus ir azartinių žaidimų specialistus. Jei azartinius žaidimus laikysime liga, tai indėnai tą ligą paskleidė po visą Ameriką. Šiuo metu 241 indėnų gentis turi 405 kazino ir lošimų salonus 28 valstijose. Ir jie įrengti ne vigvamuose ar bakūžėse, o moderniausiuose Amerikos pastatuose.
Vienas jų – „Resort and Spa Palm Springs“ Kalifornijoje. Tai 16 aukštų, 340 kambarių turintis pastatas su baseinu ir vandens gydykla. Jame 1000 tviskančių ir grojančių „vienarankių banditų“, t. y. lošimo automatų. Vienas automatas per metus duoda 145 tūkst. dolerių pelno. Tūkstantis automatų – 145 milijonus per metus. Plius kiti azartiniai žaidimai, pajamos iš viešbučio ir restoranų. Viešbutis priklauso indėnų genčiai „Agua Caliente“, kurioje liko tik 432 žmonės. Paskaičiuokite, po kiek tenka kiekvienam. Gentis turi ir kitą viešbutį bei du golfo laukus. Patys indėnai nei kazino salonuose, nei viešbučiuose nedirba. O kam? „Agua Caliente“ gentis pasisamdė 3 tūkst. baltųjų ir juodaodžių. Indėnų kraujas irgi gerokai atmieštas. Genties vadas vadinasi Richardas Milanovichius, nes jo tėvas kilęs iš Serbijos. Genties Morongo vadybininkas vadinasi Michaelas Lombardi, itališką pavardę jis taip pat paveldėjo iš tėvo. Bet visi jie – indėnai.
Indėnų kazino labiausiai išsikerojo Kalifornijoje. Azartiškiems jos gyventojams dabar nė į Las Vegasą važiuoti nereikia. Lošimas jau tapo rimta šios valstijos problema. Pusė suaugusių piliečių nueina į kazino bent kartą per metus, o penktadalis – kas mėnesį. Tuo nutarė pasinaudoti Kalifornijos gubernatorius, buvęs aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris. Kadangi lošimo namai moka didelius mokesčius, jis sudarė su penkiomis turtingiausiomis gentimis naują sutartį. Gentys sutiko, kad mokesčiai būtų padidinti, o gubernatorius už tai joms leido pastatyti dar keliasdešimt tūkstančių naujų lošimo automatų. Verkia ir siunta Las Vegasas, nes šis miestas nustoja būti Amerikos azartinių žaidimų sostine, ir lošimo namų darbuotojų profsąjungos, nes indėnai jų neįsileidžia.
Tačiau ne visoms gentims toks verslas sekasi. Jeigu rezervatas yra toli nuo miestų ir autostrados, ar kalnuose be lašo vandens ir be žalumos, klientų nepriviliosi. Tie, kurie bandė ten steigti kazino, bankrutavo. Todėl pagal įstatymą indėnai, kuriems sekasi gerai, sumokėję didžiulius mokesčius, dar privalo tam tikrą sumą pervesti į solidarumo su kitais indėnais fondą.
Ir ne viskas čia taip gražu. Lengvai gaunami pinigai tampa nuodais patiems indėnams. „Rincon“ rezervato mokyklos direktorė sako: „Kai kas mėnesį 18–metis vaikinas gauna 4 tūkst. dolerių čekį, jo noras mokytis ir pradėti dirbti gerokai susilpnėja.“
