Statistikos departamento duomenimis, paskutinį pernai metų mėnesį visos pramonės produkcijos apimtys buvo 7,6 proc. didesnės nei prieš metus. Pagreitį išlaikė ir apdirbamoji gamyba. Atmetus „Orlen Lietuva“ rafinuotų naftos produktų gamybos įtaką, kurios svoris bendrojoje apdirbamosios pramonės produkcijoje yra reikšmingas ir iškraipo jos dinamiką, apdirbamoji pramonė gruodį, palyginti su atitinkamu mėnesiu prieš metus, išaugo net 8,3 proc. Bendras visų metų apdirbamosios gamybos augimo tempas be naftos produktų gamybos pernai buvo 7 proc.
Gerą šio sektoriaus žaidėjų nuotaiką iliustruoja lūkesčių apklausų rezultatai. Europos Komisijos duomenimis, pramonininkai tikisi gamybos apimčių augimo, o užsakymų kiekį tiek Lietuvoje, tiek svetur vertina geriausiai nuo 2011 metų. Vis tik analizuojant šio sektoriaus lūkesčių kreives, akivaizdu, kad rinkos dalyvių plėtrai trukdys gamybos išteklių ribotumas. Į viršų kylanti pramonininkų darbo jėgos poreikius ateityje nusakanti kreivė atsimuša į skurdžia realybę. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problema tebėra opi, o darbuotojų „importo“ praktika dar vis embriono fazėje. Be to, užprogramuotas darbo kaštų augimas išstumia darbui imlias šakas į konkurencingumo arenos užribį.
Kai kurie pramonės sektoriaus atstovai šią problemą sprendžia modernizuodami gamybinius pajėgumus ir investuodami į mažiau darbui imlias technologijas. Vis tik investicijų mastas Lietuvoje nėra pakankamas. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. paskutinį ketvirtį jis siekė 77,4 proc., ženkliai daugiau nei Latvijoje ir Estijoje. Neramina tai, kad ir patys pramonės vadovai nelinkę didinti investicijų apimčių. Tai parodė Statistikos departamento atlikta pramonės vadovų apklausa.
Nors eksporto rinkų talpos žemėlapis žada palankias perspektyvas, vis tik yra užsilikusių nerimų židinių. Rimčiausi jų – Brexit ir dar vis neaiškūs teisiniai prekybos su Jungtine Karalyste rėmai, Šiaurės šalių nekilnojamojo turto rinkų perkaitimas ir galimas sunkusis nusileidimas (angl. hard-landing). Tačiau Lietuvos pramonininkai yra atlaikę dar ne tokių sukrėtimų ir jau ne kartą įrodė savo lankstumą ir sugebėjimą prisitaikyti, o šiems galimiems dar vis yra laiko pasiruošti.
Lietuvos apdirbamosios gamybos raida neturėtų prarasti pagreičio ir šiemet. 64 proc. savo produkcijos ne Lietuvoje realizuojančiai veiklai gerus metus žada kertinė ES rinka. Europos centrinio banko pinigų politikos ekspansija pasiekė realųjį sektorių, regiono vidaus paklausa atsigauna – namų ūkiai noriau vartoja, o įmonės – atsinaujina, investuoja ir plečia gamybos apimtys. Mūsų pramonininkams tai reiškia talpesnę rinką ir stambesnius eksporto užsakymus. Tiesa, kertine nerimo ašimi išlieka darbo jėgos stygiaus ir kylančių jos kaštų problema. Dėl to kyla prekių savikaina ir degina jų konkurencinius pranašumus tarptautinėje rinkoje. Ypač, kai pramonės skiriamo dėmesio ir lėšų investicijoms ir veiklos modernizavimui nepakanka.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „Luminor“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausioji analitikė.
