Iš tikrųjų, trauktis nebėra kur. Jau užfiksuota defliacija – vienas iš Eurozonos chroniškos ligos simptomų. Krentant kainoms įkurti ekonomikos variklį darosi vis sunkiau, nes tiek namų ūkiai, tiek įmonės verčiau taupo ir išmoka skolas, nei vartoja ir investuoja.
Augimas išsikvėpęs net ir atspariuose Vokietijos ir Šiaurės šalių ūkiuose. Pietų valstybėms įsibėgėti trukdo milžiniškos skolos, struktūriniai barjerai, žemas konkurencingumas, didelis nedarbas ir politinis nuovargis dėl užsitęsusios fiskalinio diržų veržimosi politikos.
Visos šios aplinkybės nėra palankios racionaliems politiniams sprendimams ir atveria kelią į valdžią prasimušti populistinėms, eurokeptiškoms jėgoms. Tad, taip, metas ECB mesti paskutinį kozirį atėjo.
Kaipgi pinigų spausdinimo mašina veikia? Centriniai bankai imasi reguliariai ir dideliais mastais supirkinėti vertybinius popierius (įskaitant ir šalių Vyriausybių obligacijas) tuo į rinką įliedami milijardus eurų.
Kaipgi pinigų spausdinimo mašina veikia? Centriniai bankai imasi reguliariai ir dideliais mastais supirkinėti vertybinius popierius (įskaitant ir šalių Vyriausybių obligacijas) tuo į rinką įliedami milijardus eurų.
Dėl didėjančios eurų pasiūlos, jų vertė kris – euras ir toliau pigs kitų valiutų atžvilgiu, palūkanų normos išliks itin žemos. Tokios aplinkybės teoriškai turėtų išjudinti eksportą, o ilgainiui ir priversti augti vidaus vartojimą bei investicijas.
Tačiau kiekybinio skatinimo kritikai turi rimtų argumentų prieš šią politiką. Į rinką įliejami grynieji dažniausiai po ekonomiką pasiskirsto netolygiai. Kadangi ECB superkamus VVP turi turtingieji ekonomikos sluoksniai, tokia politika didina jų turimų pinigų kiekį ir verčia investuoti. O kadangi palūkanų normos labai žemos, investicijos dažniausiai krypsta į rizikingesnius vertybinius popierius ar nekilnojamąjį turtą. Dėl to susidaro palanki terpė pūstis turto burbulams.
Pristatytos kiekybinio skatinimo apimtys rinkos dalyvių nenuvylė: M.Draghi paskelbė, kad kas mėnesį Europos centrinių bankų sistema supirks vertybinių popierių už 60 mlrd. eurų ir visas skatinimo laikotarpis tęsis bent jau iki 2016 m. rugsėjo. Per šiuos 18 mėnesių Europos centrinių bankų sistema į rinką įlies daugiau nei 1 trilijoną eurų.
Akcentuotina, kad šis kiekybinis skatinimas pagrįstas rizikos tarp šalių pasidalinimu – atskirų šalių vertybinius popierius supirkinės tų šalių centriniai bankai. Jei kiekybinį skatinimą vykdytų tik ECB, sumažėtų rinkų spaudimas nedrausmingų šalių vyriausybėms įgyvendinti būtinas struktūrines reformas. Pietų šalių obligacijos ir taip neįtikėtinai išbrangę ir stipriai atitrūkę nuo makroekonominio fundamento.
Tiesiogiai ECB vykdomas kiekybinis skatinimas tik dar labiau paskatintų didesnių pajamingumų medžioklę ir iškreiptų rizikos suvokimą rinkose. Pasirinktas modelis užtikrina, kad nedrausmingų šalių rizika išliktų jų viduje. Tačiau lyg ir suteikia pretekstą abejoti Eurozonos vientisumo idėja.
Kaip tai paveiks Lietuvą? Pirmiausia, toliau pingantis euras šiuo metu ypač palankus kryžkelėje atsidūrusiems Lietuvos eksportuotojams.
Ar toks gydymas bus veiksmingas? Mūsų nuomone, net ir didelio masto kiekybinis skatinimas tiesiogiai nesprendžia pirminių Eurozonos problemų.
Vangios ekonominės raidos šaknys slypi prarastose konkurencingumo pakopose. Šiai ligai gydyti reikia chirurginės intervencijos – stiprios politinės valios ir veiksmingų struktūrinių reformų. Tuo tarpu kiekybinis skatinimas daugiau veiks kaip nuskausminamieji, padedantys kuriam laikui pamiršti apie ligą.
Kaip tai paveiks Lietuvą? Pirmiausia, toliau pingantis euras šiuo metu ypač palankus kryžkelėje atsidūrusiems Lietuvos eksportuotojams. Rusijos rinkai apsitvėrus embargo ribojimais ir pačiai ekonomikai balansuojant ant recesijos slenksčio eksportuotojai aktyviai stengiasi įsisavinti naujas geografines kryptis savo prekėms ir paslaugoms.
Pigi vietinė valiuta – privalumas, dėl to lietuviškos prekės tampa santykinai patrauklesnės ne euro šalyse. Antra, ekspansinė ECB pinigų politika reiškia, kad palūkanų normos išliks itin žemos dar ilgai. Tai labai palanku turintiems paskolas.
O baimes, kad tai gresia dar vienu kredito burbulu, sklaido labai atsargi tiek gyventojų, tiek bankų elgsena ir beveik neaugantys kredito paskolų portfeliai. Be to, tikėtina, kad ECB kiekybinis skatinimas išjudins kertines Lietuvos eksporto partneres ES: Vokietiją, kaimynines šalis, padės atsitiesti Suomijai. Lenkijos ir Švedijos centriniai bankai, tikėtina, paseks ECB pavyzdžiui ir neleis savo valiutoms stiprėti euro atžvilgiu. Tai sutvirtins ir šių Lietuvos rinkų paklausą mūsų eksportui.
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB banko vyriausioji analitikė