Iš tiesų, kam vargintis ieškant struktūrinių sprendimų, jei galima eilinį kartą sukilusias aistras numalšinti numetant visiems įkandamą „kaulą“ – pakelti MMA? Ir galvos daug sukti nereikia, ir rezultatas greitas bei suprantamas platiems visuomenės sluoksniams, taigi ir elektoratas patenkintas, ir reitingai paramstyti. Atrodo, būtent tokia logika vadovaujasi šiandienos Lietuvos politinis elitas.
Iš tiesų, MMA padidinimas Lietuvos atlyginimo atotrūkio nuo Europos Sąjungos valstybių vidurkio nesiaurina. Kaip ir nesprendžia turtinės nelygybės skirtumų šalyje. Tarsi gaisro gesinimas švęsto vandens pašlakstymais, vaizdžiai kalbant. Žvelgiant regioniniu pjūviu, yra savivaldybių, kuriose rinkos seklios, smulkiam ir vidutiniam verslui tikrai nelengva. Ypač nuo to kenčia darbui imlūs verslai, kurie neretai negali pasigirti patraukliomis pelno maržomis. Tad kiekvienas MMA kilstelėjimas kliūsteli žibalo į infliacijos ugnį, o mažuose miesteliuose brėžia raudoną išlikimo liniją. Po ja likusieji priversti užsidaryti ir rinktis iš dviejų opcijų: arba atleisti darbuotojus ir rikiuotis į bedarbių gretas ištiesus ranką pašalpai, arba krautis lagaminus emigracijai. Tiesa, yra ir trečia opcija – teptis rankas ir lįsti į šešėlį. Nė vienas šių variantų juk nėra siekiamybė, tiesa?
Lietuvos problema ne žemas MMA ir tą labai puikiai iliustruoja aukščiau pateiktas grafikas. Matome, kad Lietuva pagal MMA santykį su vidutiniu bruto darbo užmokesčiu yra viena pirmųjų Europos Sąjungos valstybių rikiuotėje. Pagal jį nusileidžiame tik Nyderlandams. Be to, tokių šalių kaip Danija, Italija, Suomija, Švedija, Austrija ir Kipras patirtis rodo, kad galima kuo puikiausiai tvarkytis apskritai be MMA. Manote, iš Estijos žmonės neemigruoja dėl to, kad ten MMA didesnė? Ne, savo šalies estai nepalieka todėl, kad ten vidutinis darbo užmokestis net pusantro karto didesnis nei Lietuvoje, be to, valstybės finansai valdomi efektyviau ir tuo laimėtas gyventojų patikėjimo mandatas. Tad, akivaizdu, kad būtent darbo našumo augimas ir konkurencingas atlygis turėtų būti tas pirminis tikslas, ties kuriuo privalu susitelkti. Tiesa, norint to pasiekti, reikia daug didesnių pastangų ir energijos, nei rasti sutarimą dėl MMA Trišalėje taryboje.
Ką reiktų daryti? Pirma, turime pagaliau pripažinti, kad Lietuvoje nėra viduriniosios klasės ir imtis priemonių sukurti jai palankią terpę vystytis. Pradėti reikia nuo tinkamo pamato – švietimo. Tam būtinos rimtos, o ne imitacinės reformos švietimo ir perkvalifikavimo srityje, kad būtų ruošiami darbo rinkos aktualijas ir strategines kryptis atitinkantys specialistai. Žemiau pateiktas „Investuok Lietuvoje“ parengtas iliustratyvus pavyzdys apie potencialaus užsienio investuotojo į Klaipėdos regioną darbuotojų poreikio ir ruošiamų tame regione specialistų kiekio palyginimu. Poreikių ir realybės neatitikimai labai ryškūs: reikia saujelės vadovų ir vadybininkų administracijoje, tuo tarpu regiono švietimo sistema ruošia armiją, o norint surinkti kvalifikuotų inžinierių komandą nelabai yra iš ko rinktis. Toks rinkos poreikių neatitikimas pasmerkia regionus dar gilesnei atskirčiai, tad delsti laiko tikrai neturime.
Antra, stipri vidurinioji klasė būdinga pažangioms ekonomikoms, kuriose vyrauja aukštesnę ir vidutiniškai aukštą pridėtinę vertę kuriantys gamybos ir paslaugų sektoriai. Lietuva kol kas tarp Baltijos valstybių pagal šių veiklų indėlį į BVP atrodo prasčiausiai. Čia vyrauja primityvi, darbui imli pramonė, aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų santykinai nedaug. Tad kardinalūs pokyčiai Lietuvos ūkio struktūroje yra taipogi būtini. Tam privalu siekti tapti traukos centru tiek užsienio investicijoms, tiek kokybiškam žmogiškajam kapitalui bei skatinti privačią vietinę iniciatyvą. Kad tai pavyktų padaryti, būtina pradėti nuo mokesčių reformos, kuri ne tik gesintų skurdo gaisrus, bet ir spręstų darbo apmokestinimo naštos klausimą. Darbo santykių apmokestinimas Lietuvoje siekia 42,7 proc. – tiek darbo vietos kainos sudaro mokesčiai Sodrai ir biudžetui. Pagal šią naštą Europos Sąjungos rikiuotėje esame vidutiniokai – 15-likti, o vidutinį ES darbo mokesčių naštos lygį (40,8 proc.) net viršijame. To tikrai negana, nes neturėdami kitų reikšmingų konkurencinių pranašumų, rizikuojame likti ta pilka nepastebima dėme. Mažiau darbo vieta kainuoja tokiose ES jaunesnėse narėse kaip Estija, Lenkija, Kroatija, Slovėnija ir Bulgarija, tad konkurentų ratas nemažas. Ką jau kalbėti apie tiesioginių užsienio investicijų magnetu vadinamą Airiją – čia darbo vietos kaina tesiekia 26,3 proc.
Trečia, būtinas privačios iniciatyvos skatinimas ir palaikymas. Viduriniosios klasės atstovams nereikia dalinamos žuvies, užtenka laisvės ir galimybių jos pasigauti savarankiškai. Palankesnė aplinka veikti, mažiau administracinių barjerų, mažiau kišimosi – toks turėtų būti į ekonominę plėtrą orientuotos valdžios esminis leitmotyvas. Juk kiekvienas rinkos apribojimas palieka neefektyvumo skyles, o dėl to pralošiame visi.
Dabar – priešingai – net tenka girdėti tokius pasakymus, kad jei verslas neįgalus mokėti daugiau nei MMA, tegul užsidaro, tokio nereikia išvis. Su tokiu požiūriu į pastangas išlikti savarankiškais toli nenukeliausime. Juk kiekviena sukurta darbo vieta yra pliusas ekonomikai ir viešiesiems finansams. O darbuotojai laisvoje šalyje gali patys pasirinkti, kur dirbti ir už kiek.
Tad apibendrinant, akivaizdu, kad nuolat ekonomines realijas besivejanti MMA tikrai ne panacėja, tik vienas iš kosmetinių potėpių, kuriuo apsiriboti tikrai negalima. Atėjo metas rimtesniems struktūriniams štrichams, kurie padėtų vystytis oriai gyventi išgalinčiai viduriniajai klasei.
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB Ekonominių tyrimų padalinio vyriausioji analitikė.
