Lietuvos laimėjimai džiugina dar ir dėl to, kad pavyko pasitempti pagal visas stambiausias šio indekso kategorijas. Pagrindinių reikalavimų subindekso atžvilgiu palypėjome dviem pakopomis iki 35-tos vietos.
Tai lėmė pagerėjusi institucinė aplinka, geresnis makroekonominės aplinkos pažymys ir išlikęs stabilus Pasaulio ekonomikos forumo balas Lietuvos infrastruktūrai. Per du laiptelius aukštyn pakilo našumą skatinančių veiksnių subindeksas. Čia didžiausias proveržis fiksuotas prekių ir paslaugų rinkos veiksmingumo vertinime – Lietuvai pavyko rezultatą pagerinti net 11 pozicijų iki 36-tos vietos. 8 pozicijomis kopėčiomis pakilusi finansų rinkos plėtros kategorija vis dar užima gana žemą 57-tą vietą.
Būtinas tik vienas dalykas – orientuota ekonominė politika ir stipri politinė valia.
Tai nestebina, turint omenyje, kokia neišvystyta ir sekli yra Lietuvos finansų rinka. Tačiau darbo rinkos veiksmingumo kriterijaus atžvilgiu Lietuvai pasitempti nepavyko – antrus metus iš eilės fiksuota 53-čia vieta. Ypač nustebino Lietuvos šuolis inovacijų ir verslo išmanumo subindekso atžvilgiu – pagal jį Lietuva šoktelėjo iš 44-tos į 37-tą vietą. Dešimčia pakopų pasistiebėme verslo išmanumo pozicijoje, bei net 12 laiptelių užlipome pagal inovacijų vertinimą.
Gera džiaugtis laimėjimais, tačiau nevalia užsnūsti ant laurų. Būtina stengtis išlaikyti gerą fizinę formą, kad nesukluptume – juk laukia dar tikrai nemažai pakopų, kurias būtina įveikti. Tad daug svarbiau išanalizuoti tas vietas, kuriose kitų šalių kontekste atrodome prastai.
Liūdina tai, kad daugeliui vietų, kuriose Lietuva atrodo prastai, situacijai pagerinti nereikia kažko stebuklingo, kai kuriais atvejais nereikia net papildomų finansinių išteklių. Būtinas tik vienas dalykas – orientuota ekonominė politika ir stipri politinė valia.
Anot Pasaulio ekonomikos forumo, žemiausias vietas tarp 140 nagrinėtų šalių Lietuva užėmė pagal mokestinės aplinkos motyvaciją dirbti (123-ta vieta), įdarbinimo ir atleidimo iš darbo tvarką (120-ta vieta), šalies gebėjimą pritraukti ir išlaikyti talentus (116 ir 108 vietos), atleidimo iš darbo kaštus (109) ir valdžios reguliavimo naštą (103). Įvardindami kertinius barjerus verslui Lietuvos vadovai kaip didžiausią problemą nurodė neefektyvų valstybės biurokratinį aparatą, antra pagal reikšmę kliūtis – mokesčių dydis, trečioji – nelanksti darbo rinka.
Gera žinia ta, kad dalis šių skylių šiaip jau tikrai įspūdingame Lietuvos konkurencingumo apdare galėtų būti užlopytos visai operatyviai – atlikus būtiną darbo kodekso rekonstrukciją. Klausimas vienas – ar užteks valdantiesiems politinės valios įdiegti Socialinį modelį Lietuvoje jau šiemet, ar vėl pasiduosime priešrinkiminio populizmo pagundoms ir šį būtiną žingsnį atidėsime neapibrėžtam terminui?
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB banko vyriausioji analitikė
