Atmetus rafinuotų naftos produktų gamybos įtaką, kurios svoris bendrojoje apdirbamosios pramonės produkcijoje yra ženklus ir iškraipo jos dinamiką, apdirbamoji pramonė augo – 10,6 proc.
Lietuvos apdirbamoji pramonė – kertinis šalies eksportuotojas išorėje realizuojantis apie du trečdalius pagamintos produkcijos. Tad nenuostabu, jog šiam ūkio segmentui gyvybiškai svarbi pagrindinių eksporto rinkų ekonominė sveikata. Daugiausia lietuviškos kilmės eksporto tenka Vokietijai, Švedijai, Lenkijai, Jungtinei Karalystei ir Latvijai. Šių šalių plėtrą lemia atsigavęs namų ūkių vartojimo apetitas. O tai reiškia ir didesnę paklausą importui iš Lietuvos.
Pirmasis ketvirtis eksporto prasme Lietuvos pramonininkams buvo visai sėkmingas. Šios ekonominės veiklos produkcijos eksportas to meto kainomis ūgtelėjo 16,8 proc., o atmetus naftos produktus – 7,8 proc. Lietuva apie pusę savo eksportuojamos pramonės produkcijos išveža į kitas euro zonos šalis. Ir nors bendras šio regiono ekonomikos atsigavimas dar vis labai trapus, vis tik Lietuvos eksportuotojų taikinyje pačios atspariausios valstybės. Tad Lietuvos eksportas į kitas euro zonos šalis pirmąjį ketvirtį buvo 11 proc. didesnis nei prieš metus. Tiesa, vertėtų paminėti, kad nemažą dalį eksporto pajamų dalį sunešė ne fiziškai didesnės eksporto apimtys, o kylančios produkcijos kainos.
Be to, tęsiasi apšilimas ir JAV rinkoje. Jau antrus metus iš eilės stebime itin sparčią lietuviškos kilmės eksporto plėtrą į šią rinką. 2015 m. į JAV eksportavome trečdaliu daugiau nei 2014 m., o pernai šį regioną pasiekė net 24 proc. daugiau lietuviškų prekių. Akivaizdu, kad konkurencingumo išlošis dėl atpigusio euro, diplomatinės, politinės bei verslo pastangos duoda vaisių ir padeda įsitvirtinti šioje patrauklioje rinkoje. Po Rusijos embargo JAV svoris lietuviškos kilmės eksporto struktūroje šoktelėjo nuo 2 proc. iki 3,5 proc. ir ji tapo 11-ta pagal svarbą eksporto partnerė. Tiesa, neapibrėžtumą dėl ateities šioje rinkoje temdo D. Trumpo protekcionistiniai pažadai. Vis tik išvadas apie naujojo JAV prezidento retoriką daryti dar labai anksti. Ne vienas pavyzdys jau parodė, kad neretai jo kalbos su darbais nedaug turi bendro.
Pačių pramonininkų vertinimais, gamybos apimčių augimą ypač riboja priežastys, susijusios su gamybos veiksniais. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. kovą jis siekė 76,5 proc. Kad metas efektyvinti veiklą ir atnaujinti gamybos pajėgumus, byloja ir nesiliaujanti įtampa darbo rinkoje. Darbo kainos šuoliai – viena iš kertinių priežasčių, kodėl pastarąjį pusmetį bjuro pramonės įmonių vadovų lūkesčiai dėl darbuotojų skaičiaus didinimo. Besitęsiantis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas kelia darbo kaštus sparčiausiais tempais nuo prieškrizinių laikų, tad pramonės atstovams būtina galvoti apie mažiau darbui imlią gamybą.
Vertinant Lietuvos apdirbamosios gamybos ateities perspektyvas, nekantriai laukiame lūžio. Pagrindiniai šių metų pramonės atstovų uždaviniai – dar uoliau tęsti pernai pradėtą gamybos efektyvumo didinimą investuojant, atnaujinant pajėgumus ir mažinant priklausomybę nuo žmogiškojo kapitalo. Tik kruopščiai atlikus šiuos namų darbus pavyks užkopti konkurencingumo laipteliu aukštyn ir atversti naują lapą aktyvesnei ir tvariai plėtrai.
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB Ekonominių tyrimų departamento | Rinkų tarnybos vyriausioji analitikė.
