Žaliavinės naftos rinka nėra efektyvi, todėl labai sunkiai prognozuojama. Joje veikia nenuspėjama Rusija ir įtakingasis naftą eksportuojančių šalių kartelis OPEC, anksčiau galėjęs šokdinti savo susitarimais visą pasaulį. Tačiau po JAV skalūnų naftos revoliucijos situacija pasikeitė. Šiandien naftos kaina šoka pagal OPEC naftą eksportuojančių valstybių bloko ir JAV skalūnų gavėjų tango ritmus, o ją bandantiems nuspėti rinkos analitikams tenka rimtas lošimų teorijos uždavinys.
Be to, naftos kainai šoktelėjus virš 43 dolerių už barelį ribos, suaktyvėjo skalūnų naftos gavyba JAV, iš dalies nukenksminanti OPEC šalių bloko pasiūlos ribojimo strategiją.
Daugiau nei prieš metus OPEC kartelis ir kelios jam nepriklausančios naftą eksportuojančios šalys sutarė nutraukti pigios naftos epochą ir pradėti riboti naftos gavybą. Kartelio susitarimu rinkos patikėjo: 2016-iesiems baigiantis naftos kaina atsitiesė nuo dugno iki 57 dolerių už barelį. Tačiau fundamentalios aplinkybės naftos kainai tuomet nebuvo palankios. Vangi pasaulio ūkio raida ir didelis naftos atsargų bagažas vertė finansų rinkų dalyvius abejoti kartelio susitarimo tvirtumu. Be to, naftos kainai šoktelėjus virš 43 dolerių už barelį ribos, suaktyvėjo skalūnų naftos gavyba JAV, iš dalies nukenksminanti OPEC šalių bloko pasiūlos ribojimo strategiją. Dėl šių priežasčių pirmąjį pernai metų pusmetį naftos kaina ir vėl nusirito žemyn iki birželio antroje pusėje fiksuotų 44,8 dolerių už barelį.
Vis tik 60 proc. visos pasaulio naftos gavybos užtikrinantis OPEC ir kitos suinteresuotos naftą išgaunančios valstybės savo kartelinio susitarimo neišdavė. Gegužės 8 d. pasaulis antrą kartą išgirdo frazę „do whatever it takes“, tik šįkart ji nuskambėjo iš Saudo Arabijos naftos ministro Al-Falih lupų. Ministras pažadėjo padaryti viską, kad perteklinės naftos atsargos grįžtų į 5 metų vidutinį lygį. Antroje metų pusėje OPEC bloko gavybos ir eksporto ribojimo pastangos pradėjo duoti rezultatų: pasaulinės naftos atsargos pradėjo po truputį bliukšti. Didėjant pasaulio ekonomikos pulsui ir, atitinkamai, kylant energijos nešėjų paklausai toks naftos pasiūlos ribojimas iššaukė naftos kainų ralį, kurį paaštrino geopolitinės įtampos naftos rinkai jautriuose taškuose.
Kaip atsitiesusios naftos kainos veikia Lietuvos ekonominę aplinką?
Pirmiausia, ir vėl kylančios naftos kainos ilgainiui turėtų įlieti energijos euro zonos infliacijos rodikliams. Tiesa, kadangi nafta tarptautinėse rinkose yra denominuota doleriais, euro zonos narėms naftos kainų šoktelėjimą amortizavo euro atžvilgiu gerokai atpigęs doleris. Tačiau jei naftos kainų lygis išliks ne žemesnis nei 60 dolerių už barelį, pavasario pabaigoje ir vasarą stebėsime ryškų palyginamosios bazės efektą.
Nepaisant maisto produktų embargo bei apsišaudymo sankcijomis, koridoriaus tarp Rusijos ir Vakarų vaidmuo mums svarbus tuo, kad juo minta transporto, logistikos ir didmeninės prekybos sektoriai.
Išaugę degalų ir energijos kaštai nuvilnys per prekių ir paslaugų gamybos grandines iki galutinio vartotojo ir spustels tiek bendros, tiek ir bazinės* infliacijos kreives aukštyn. Toks scenarijus būtų labai pakeliui Europos centriniam bankui. Kaip matyti iš praėjusią savaitę paskelbto paskutinio ECB Valdančiosios tarybos susitikimo protokolo, euro zonos monetarinis strategas jau keičia toną į griežtesnį. Nenuostabu, euro zonos ekonomikos atsigavimas įgauna pagreitį, nedarbo lygis nusileidęs iki žemiausio lygio nuo 2009 m. sausio, o vartotojų ir visų ūkio dalyvių lūkesčių rodikliai vis šturmuoja istorines aukštumas. Prie tikslinio 2 proc. lygmens priartėjęs infliacijos rodiklis būtų puikus pretekstas nebeatidėlioti ir imtis ribojančių pinigų politikos priemonių jau šiemet: pinigų spausdinimo mašinos išjungimo, o gal net ir ankstesnio, nei rinkos dalyviai tikisi, palūkanų normų kėlimo.
Žvalgantis į Rytus, kylanti naftos kaina lyg bambagyslė maitina didžiausią Lietuvos eksporto rinką Rusiją: naftos pajamos taiso valdžios sektoriaus finansų sveikatą, o atsitiesęs rublis didina namų ūkių ir gyventojų perkamąją galią importuojamos prekėms ir paslaugoms. Nepaisant maisto produktų embargo bei apsišaudymo sankcijomis, koridoriaus tarp Rusijos ir Vakarų vaidmuo mums svarbus tuo, kad juo minta transporto, logistikos ir didmeninės prekybos sektoriai. Vertinant lietuviškos kilmės prekių eksportą ir re-eksportuojamą produkciją bendrai, Rusijai tenka 15 proc. visos iš Lietuvos išvežamos produkcijos.
Tiesa, Lietuvos gamintojams ši rinka nėra reikšminga – į Rusiją eksportuojamų lietuviškos kilmės prekių dalis tesiekia 1,9 proc. Tačiau re-eksportas į Rusiją sudaro net beveik trečdalį visos Lietuvos reeksportuojamos produkcijos, be to, šios rinkos svarba neginčijama ir paslaugų – ypač transporto – eksporto struktūroje. Taigi, aukštesnė naftos kaina yra savotiškas Rusijos ekonominės sveikatos lakmuso popierėlis, leidžiantis vertinti šios rinkos talpą mūsų eksportui.
Kas mums, lietuviams, iš viso to?
Pirma, žinoma, brangesni degalai. Tiesa, naftos kainos kilimo įtaką mums, kaip euro zonos nariams, silpnina euro atžvilgiu pingantis doleris. Tačiau tai atmetus, nafta nuo pernykščio dugno birželį vis tiek pabrango net 41 proc. Tuo tarpu, EK duomenimis, Euro-Super 95 degalų kaina Lietuvoje be mokesčių per pusmetį išaugo 15 proc., o su mokesčiais – tik nepilnai 8 proc. Matome, kad nemažai žaliavinės naftos svyravimų poveikio pasilieka tarpinėse stotelėse tarp žaliavinės naftos ir automobilio bako. Antra, Rusijos rinka Lietuvai vis dar išlieka reikšminga, tad atsitiesęs rublis ir godesnis šios šalies vidaus vartojimas Lietuvos verslui palankūs. Na ir trečia, dėl postūmio infliacijai vis labiau ryškėja neigiamų palūkanų normų eros pabaigos kontūrai.
* Bazinė infliacija – vartotojų kainų pokytis, atmetus maisto ir energijos nešėjų kainų pasikeitimo įtaką.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „Luminor“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausioji analitikė.
