Pernykštė Lietuvos sparčios plėtros formulė – subalansuotas augimas
Tai reiškia, kad BVP plėtrą pernai lėmė visos kertinės ekonomikos augimo kolonos: tiek besitęsiantis namų ūkių vartojimo augimas, tiek po ilgos pertraukos atsigavęs eksportas, tiek kilusios investicijos. Šiuos procesus lėmė palanki terpė šalies viduje ir išorėje. Mažėjęs nedarbas, sparčiausiai nuo prieškrizinių laikų augę atlyginimai, istorinėse žemumose strigusios palūkanų normos palaikė gyventojų vartojimo apetitą ir kurstė būsto rinkos aktyvumą. Pagaliau įsibėgėjęs ES struktūrinės paramos etapas, geros finansavimosi sąlygos skatino tiek privačias, tiek viešąsias materialines investicijas, o augančių darbo kaštų spaudimas vertė įmones atsinaujinti gamybinius pajėgumus bei mažinti priklausomybę nuo darbo jėgos. Tuo tarpu, Vakarų rinkų ir Rusijos atsigavimą puikiai išnaudojo mūsų eksportuotojai, reeksporto ir transporto sektoriai – tiek prekių, tiek paslaugų eksportas po ilgos kelerių metų pertraukos grįžo į dviženklio augimo zoną.
Ekonominės plėtros fazėje taipogi ryškėja takoskyra tarp pajamų augimo viešajame ir privačiame sektoriuje.
Ekonomikos suaktyvėjimą juto ne visi
Nors pernykštė ūkio plėtra džiugino ekonomistus ir politinį elitą bei sunešė gausų mokesčių derlių, reikšmingą ekonomikos pagyvėjimą juto toli gražu ne visi visuomenės sluoksniai. Pirma, statistiniu gyvenimo gerėjimu mėgautis trukdė įsibėgėjusi infliacija. Didžiausias kainų padidėjimas ES apkramtė realaus darbo užmokesčio prieaugį, mažino vartotojų perkamąją galią ir degino santaupas. Be to, nors Statistikos departamentas fiksavo sparčiausią atlyginimų kilimą nuo bumo laikų prieš 2009 m. krizę, jie didėjo tik daliai gyventojų, tuo tarpu vartotojų kainų augimas palietė visus.
Kita priežastis, kliudžiusi pajausti ūkio plėtros privalumus – ryškūs pajamų ir regioniniai skirtumai. Didžiųjų miestų ir regionų gyventojų atskirtis ekonominiu pakilimu tik ryškėja, nes regionuose darbo rinka nėra pakankamai efektyvi, darbuotojai turi daug mažiau derybinės galios išsireikalauti aukštesnį atlyginimą, ar manevro laisvės keisti darbdavį ir tuo pasigerinti finansines sąlygas.
Ekonominės plėtros fazėje taipogi ryškėja takoskyra tarp pajamų augimo viešajame ir privačiame sektoriuje. Privataus sektoriaus atstovai jautriau reaguoja į darbuotojų trūkumą. Norėdami juos prisivilioti ar išlaikyti, yra priversti siūlyti konkurencingą atlygį. Tuo tarpu viešajame sektoriuje rinkos dėsniai neveikia, pakeisti darbdavį, ar daryti įtaką savo asmeniniu įdirbiu finansinio įvertinimo kartelei yra daug sunkiau, neretai darbo užmokestis kyla tik tada, kai problema pratrūksta streikais.
Ambicija šiems metams – išlaikyti pernykštį ekonominės plėtros tempą
Šiais metais aplinka Lietuvos raidai išlieka itin palanki. ES – kertinė mūsų eksporto rinka – mėgaujasi gerinamomis tarptautinių institucijų ekonomikos plėtros prognozėmis, ECB sulaistyta pigiais pinigais atsigavo šio regiono vidaus paklausa, o tai žada gerus šių metų Lietuvos eksporto rezultatus.
Vartojimą šalies viduje toliau palaikys kylantys atlyginimai, kuriuos kurstys tebesitęsianti kova dėl kvalifikuotos darbo jėgos. Infliacija taipogi palaipsniui išsikvepia, nes stiprus euras eliminuoja reikšmingą dalį žaliavų (ypač naftos) brangimo. Kertiniai barjerai ekonominei plėtrai – nepakankamas investicijų lygis, darbo jėgos stygiaus ir jos brangimo problema. Tai ribos verslo manevro laisvę bei konkurencingumą tarptautinėje arenoje. Dėl šių priežasčių mūsų komanda tikisi konservatyvesnio scenarijaus ir šiems metams prognozuoja lėtesnę nei pernai 2,8 proc. ekonominę plėtrą.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „Luminor“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausioji analitikė.
