Tiesa, sulaukė ne sprigto, o smūgio iš visiškai netikėtos pusės. Tad tokio neapibrėžtumo sąlygomis žongliruoti prognozėmis kol kas nėra prasmės, nes jos nesiremia į jokius statistinius realaus sektoriaus fundamentus. Vis tik svarbu jau dabar vertinti įsibėgėjusio ekonominio šoko ir taikomų stabilizavimo instrumentų galimas pasekmes ir užbėgti rimtoms klaidoms už akių.
Valdžios strategai sprendžia savotišką etinę tramvajaus dilemą: ekonominių procesų užšaldymas gelbstint gyvybes, kurio tąsa gali turėti skausmingų liekamųjų reiškinių, ar nepakankamas karantino laikotarpis gelbstint ekonomiką, dėl kurio didėtų pandemijos įsiplieskimo ir grėsmių gyvybėms rizika. Absoliutaus išlošio čia nėra, užsitęsusi ekonominė stagnacija taipogi įgyja platų socialinių, o ilgainiui net ir fatalių rizikų šleifą. Užduotis neeilinė – sveriant karantino trukmės bei kitų pandemijos suvaldymo alternatyvų scenarijus ir poveikio ekonomikai mastą, rasti mažiausiai žalingą alternatyvą.
Tokiomis neeilinėmis aplinkybėmis reakcijos greitis į dirgiklį daugelyje šalių tampa daug svarbesnis už demokratinius sprendimų priėmimo procesus. Sprendimų ir reguliavimų įsigaliojimui nebereikia įstatymų, užtenka vyriausybių nutarimų, ar instrukcijų, naudojami kiti įvairūs supaprastinti mechanizmai valdyti ekonomikos dalyvių elgsenai. Kaip taikliai pastebėjo E. Lucas, valdžios institucijos tokiomis išskirtinėmis sąlygomis įgauna neeilinių galių, tačiau, situacijai normalizavusis, vargu, ar suskubs jų atsisakyti ir grįžti prie įprastų demokratinių sprendimų priėmimo procesų. Šiuo aspektu ypač pažeidžiamos ir taip nostalgija „kietesniam kumščiui“ pasižyminčios kai kurios Centrinės ir Rytų Europos šalys su Vengrija priešakyje.
Kitos grėsmės labiau ekonominės. Valdžios strategams dirbant šiuo gaisrų gesinimo režimu išblunka rengiamų ekonomikos gelbėjimo planų ribos. Beprecedenčiam išbandymui rengiami beprecedenčiai gelbėjimo planai, kuriuos nesuklysime vadindami skolinimosi planais. Šalys tarsi lenktyniaudamos skelbia milijardines gelbėjimo apimtis – pavyzdžiui, Vokietija COVID-19 pandemijos suvaldymui skyrė net penktadalį šios šalies BVP viršijančią sumą, JAV – apie dešimtadalį, Liuksemburgas, Belgija ir Švedija – atitinkamai 14 proc., 8 proc. ir 6 proc. Nuo pastarųjų ne ką teatsilieka ir jaunosios ES narės: Lenkija šiam tikslui paruošė 8 proc. BVP siekiantį paramos paketą, Estija, Lietuva ir Latvija – atitinkamai 7,1 proc., 5,2 proc. ir 3,3 proc. su galimybe plėsti, esant reikalui. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Norvegijos ir Jungtinės Karalystės santykinės skatinimo apimtys kuklesnės, siekia 1-2,5 proc. BVP.
Kad pandemijos sukeltų ekonominių ir sisteminių spragų kaišymas nestrigtų, centriniai bankai vėl iki galo nuspaudė pinigų spausdinimo mygtukus tuo sukurdami skolinimosi „šiltnamį“. Šoko suvaldymui šios priemonės yra būtinos, bet nubrėžti ribas, kur reakcija į šoką, o kur – į pasekmes, su kuriomis jau galėtų susidoroti rinkos mechanizmai, privalu, bet labai nelengva. Ypač kai minėtos ypač palankios skolinimosi priemonės sukuria šulinio be dugno iliuziją. Semti iš jo ir dalinti („gelbėtojo vaidmuo“) – populiarus ir politiškai patrauklus užsiėmimas. Vis tik būtina apsidrausti, kad ilgainiui tai nevirstų dalybomis iš inercijos. Vis tik negalima pamiršti, kad valdžios skolos niekur nedingsta, jos aptarnaujamos mokesčių mokėtojų pinigais, o ir garantijų, kad neigiamų palūkanų aplinka išliks amžiams, niekas nedavė.
Lietuva šiame kontekste turi labai patogias startines pozicijas: ekonomika šią krizę pasitiko gerokai geriau pasiruošusi, nei prieš dešimtmetį. Tiek valdžia, tiek įmonės ir namų ūkiai šį smūgį sutinka daug sveikesne finansine padėtimi, be perteklinių skolų, po ekonomikos bumo turėdami net solidžius rezervus ir gyvendami pagal išgales, o ne kraudami naštą ateities Lietuvai.
Vyriausybės reakcija šio išbandymo metu kardinaliai skiriasi nuo 2008 metais demonstruoto problemos neigimo. Operatyviai reaguojama į kylančias ekonomines grėsmes adekvačiomis ir savalaikėmis priemonėmis, kaip užtikrinti sveikatos ir civilinės saugos poreikius, išvengti įmonių nemokumo kaskados ir palaikyti gyventojų pajamų srautą. Grėsmės dabar ne strateginio, o operacinio lygmens – neefektyvus Seimo darbas, ir rizika sprendimams užstrigti biurokratijoje.
Vis tik labai svarbu, kad valdžios strategai veiktų dviplaniu režimu, ne vien „gaisrų gesinimo“. Ir nepaisant rinkiminių metų, politikų noro prieš juos išlaikyti „gelbėtojų vaidmenį“, būtina imtis ir „diržų veržimosi“ procedūrų, nes ekonominė aplinka ir biudžeto vykdymo galimybės pasikeitė 180 laipsnių kampu.
Jau dabar akivaizdu, kad pernai optimistiškai parengtame priešrinkiminiame biudžete atsivers didžiulė skylė, kurią politiškai patrauklu būtų užpilti skolintais milijardais. Vis tik, prisiminus suplanuotas išlaidų eilutes, toks elgesys būtų neatsakingas. Skolinimasis palankiomis sąlygomis – puikus dalykas, kuris suteikia daugiau manevro laisvės šoko metu, bet vien šia galimybe kliautis negalima. Reikėtų adaptuoti valstybės išlaidų planus naujoms realijoms ir ilgai šių sprendimų neatidėlioti. Juk nenorime užsiauginti skolos, kurios ilgainiui nesugebėsime „išaugti“. Kitu atveju, ateityje užklupus krizei, tokios geros startinės pozicijos nebeturėsime.
Indrė Genytė-Pikčienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.
