Nors 2017-ųjų istorija jau papasakota, o paskutiniojo mėnesio statistiniai duomenys tebus tik „paskutiniai vinys“ prieš išsiunčiant metus užmarštin, vis tik pernai įvyko keletas svarbių įvykių, kurie lems tolimesnės ūkio raidos sėkmę. Lietuvos ekonominė plėtra atgavo pagreitį: atkutus rinkoms Vakaruose sutankėjo eksporto pulsas, o sparčiausiai nuo prieškrizinių laikų kylantys atlyginimai, suaktyvėjusi kredito rinka kaitino vidaus vartojimo apetitą bei davė peno į vidaus rinką orientuotoms veikloms. Be to, pernai sulaukėme investicijų proveržio. Lietuva tapo keleto stambių ir garsių užsienio investuotojų taikiniu – tai bus rimta paspirtis Lietuvos ūkio konkurencingumui ir jau yra puiki mūsų šalies reklama.
Nesnaudė ir Lietuvos verslas. Antrus metus iš eilės fiksuojamas aukštesnis produktyviųjų investicijų į mašinas ir įrengimus lygis. Tai turėjo įtakos ir pernai stebėtam spartesniam šalies ūkio našumo augimui. Tai yra tikrai puiki žinia, nes porą metų iki tol našumas praktiškai neaugo, tad sparčiai kylantys darbo kaštai degte degino Lietuvos eksporto konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
Vertinant vidaus rinkos perspektyvas, pernai įsiplieskusi ir aukščiausią lygį ES pasiekusi infliacija Lietuvoje šiais metais turėtų palaipsniui išsikvėpti iki jaunai ekonomikai tvaraus 2-2,5 lygio.
Po ilgos pertraukos Lietuvos ūkio augimas vėl susibalansavo – jį lėmė tiek vidaus, tiek išorės stūmokliai. Itin svarbus uždavinys šiems metams – šios subalansuotos plėtros tęstinumas. Ir kol kas stebint kertinių rinkų 2018-ųjų prognozes bei ekonominės politikos foną panašu, kad jį įgyvendinti nebus labai sudėtinga. Tiesa, dar vis neišspręstas „Brexit“ rebusas dėl užsienio prekybos formos ir burbuliuojantis Skandinavijos šalių nekilnojamojo turto sektorius kelia nerimą nuo šių rinkų tampriai priklausomoms veikloms. Vis tik derėtų pripažinti, kad mūsų eksportuotojai yra užgrūdinti dar ne tokių iššūkių, o šiems dar vis yra laiko pasiruošti.
Vertinant vidaus rinkos perspektyvas, pernai įsiplieskusi ir aukščiausią lygį ES pasiekusi infliacija Lietuvoje šiais metais turėtų palaipsniui išsikvėpti iki jaunai ekonomikai tvaraus 2-2,5 lygio. Tai, toliau sparčiai kylant atlyginimams, gerins gyventojų perkamąją galią ir negadins vartojimo apetito.
Bendra ekonominė išorės aplinka pagerėjo ir kertiniai tarptautiniai tyrimų centrai brėžia tolesnes šviesias perspektyvas. Pasaulio ūkio atsigavimą lėmė šiltnamio sąlygos, kurias sukūrė istorijoje nematyto masto pinigų politikos ekspansija. Didieji centriniai bankai tiek šiapus, tiek anapus Atlanto, siekdami užkurti vidaus paklausos variklį ekonomikoje – paskatinti namų ūkius vartoti, o įmones investuoti – į pasaulio ūkį įšvirkštė trilijonus ir ilgam prikalė palūkanų normas istoriškai žemiausiame lygyje. Toks šiltnamio efektas suveikė, pasaulio ekonomika leidžia vis atsparesnius atsigavimo želmenis, o kertiniai centriniai bankai jau po truputį pratina prie griežtesnės retorikos.
Federalinė rezervų sistema jau ardo monetarinės politikos šiltnamį keldama bazines palūkanų normas. Europos centrinis bankas sekti savo kolegų JAV keliu dar neskuba, nes Euro zonos atsigavimas dar nėra toks stiprus, nedarbo lygis dar palyginti aukštas, dar vis nepavyko iššaukti spartesnio darbo užmokesčio augimo ir tvaresnių infliacinių procesų. Analitikai sutartinai tikisi, kad Europoje palūkanas ECB pradės kelti tik 2019 m., tad bent jau iki tol rimtesnių sukrėtimų tikimybė nėra didelė.
Tiesa, būtina atkreipti dėmesį, kad šios šiltnamio sąlygos – pinigų perteklius ir užsitęsusi žemų palūkanų normų aplinka – stipriai iškreipė rizikos suvokimą. Rinkos dalyviai, norėdami gauti didesnę grąžą investuoja į vis rizikingesnį turtą. Pajamingumų medžioklė užsitęsė ir to pasekmė – susiformavę ir korekcijai prisirpę kai kurių turto klasių burbulai. Pasikeitus palūkanų normų aplinkai, jie gali imti sproginėti. Pasekmės gali būti įvairios – nuo momentinės ir sveikos finansų rinkų korekcijos iki „meškų“ rinkos ir nepageidaujamo poveikio realiosios ekonomikos atsigavimui.
Vis tik centriniai bankai juoduosius scenarijus taipogi vertina ir imasi visų įmanomų priemonių, kad jų išvengtų. Pradėdama naujųjų metų darbus Tarptautinio valiutos fondo vadovė C.Lagarde paragino Prancūziją ir kitas valstybes vykdyti reformas kol dar virš pasaulio ekonomikos „šviečia saulė“. Centrinių bankų sukurtas pinigų politikos šiltnamis užgesino 2011-2012 m. įsiplieskusią ES valdžios sektoriaus krizę, apsaugojo Pietų šalis nuo bankroto, tačiau jos, užliūliuotos dirbtinos ramybės nesinaudoja šiomis laikinomis aplinkybėmis, kad įgyvendintų rimtas struktūrines reformas ir vėl taptų konkurencingomis. Vietoj to, per pastaruosius keletą metų jų skolos kupra augo toliau ir pradėjus kilti palūkanų normoms, išbrangs aptarnavimas ir gali vėl įsiplieksti ekonominių neramumų židiniai.
Tad apibendrinant, nors šie metai žada būti neblogi, o išorinė terpė – išlikti palankia plėtrai, vis tik ne metas snūduriuoti. Būtina išlikti budriems ir naudojantis palankiomis aplinkybėmis mobilizuoti veiklą, kaupti finansines atsargas, nuosaikiai planuotis išlaidas ir apgalvoti bei apsidrausti nuo nepalankių scenarijų išsipildymo.
Indrė Genytė-Pikčienė yra banko „Luminor“ Ekonominių tyrimų padalinio vyriausioji analitikė.
