Ypač kai ta ekonominė vasara Europos Sąjungoje labai jau lietuviška – kad kas nors augtų, būtina statyti šiltnamį. Tokią terpę Europai ir kuria Europos centrinis bankas (toliau – ECB), neregėtais mastais švirkšdamas pigius pinigus į ekonomiką. Pirminis efektas pasiektas, ES ūkis leidžia atsigavimo daigus. Deja, nėra jokios garantijos, kad ūkio plėtra išliks tvari, ECB nusprendus tą šiltnamį išardyti. Be to, ten, kur drėgna ir šilta, dažnai pradeda bujoti ne tik ekonomikos ūgliai, bet ir itin kenksmingi organizmai – finansų rinkų ir nekilnojamojo turto burbulai, kuriuos pučia besitęsianti didesnės grąžos medžioklė. Tačiau žemų palūkanų normų aplinkos ir grynųjų pertekliaus užmaitinta rinkos dalyvių tolerancija rizikai vieną dieną baigsis. Kad ta diena ne už kalnų, rodo kaistančios kai kurių šalių nekilnojamojo turto rinkos ir vis naujus rekordus fiksuojančios akcijų ir obligacijų turto klasės. Rimtesnė panika stipriai paveiktų šiuo metu gerokai pervertintą turtą ES, supurtydama kredito sistemą, atsigavimo trasoje beįsibėgėjantį realųjį sektorių, ką jau kalbėti apie trapius stambiųjų ES šalių viešuosius finansus.
Pats ES ūkio atsigavimas dar tik įsibėgėja. Tiek pernai, tiek šių metų pradžioje sparčiausią augimą demonstravo saujelė jaunų ES narių – Rumunija (5,6 proc.), Slovėnija (5 proc.), Lenkija (4,2 proc.), Baltijos šalys (po 4 proc.), Vengrija (3,8 proc.) ir Bulgarija (3,5 proc.). Tačiau šie „arkliukai“, nors ir eiklūs, lankstūs, bet per maži ir per silpni, kad ištemptų ES ekonomikos vežimą. Tuo tarpu iš stambesnių ES senbuvių dinamiškiau vystosi tik Ispanijos, Suomijos ir Švedijos ūkiai – šios šalys auga atitinkamai 3 proc., 2,6 proc. ir 2,2 proc.
Ispanija – antroji po Airijos iš PIIGS klubo, kuriai pavyko išsijudinti iš stagnacijos liūno. Nukritus darbo kaštams ūgtelėjo šalies verslo konkurencingumas, defliacijos ir žemų palūkanų normų laikotarpis leido atsikvėpti namų ūkiams ir kėlė vartojimo apetitą. Į šios ekonomikos variklį alyvos įliejo ir Ispanijos valdžia, sumažinusi mokesčius tiek verslui, tiek gyventojams. Vis tik šis fiskalinės ekspansijos postūmis tėra trumpalaikis, nes neišspręstos rimtos valdžios finansų problemos niekur nedingo. Viešojo sektoriaus skolos kupra remiasi į 100 proc. BVP, o biudžeto deficitas vis dar gerokai viršija ES fiskalinės drausmės raudoną liniją – 3 proc. BVP. Tad taško dėti Ispanijos valdžios sektoriaus krizės sagoje dar toli gražu negalima.
Priešingame rikiuotės pagal ekonomikos augimą gale šaknis įleidusios Graikija (0,4 proc.), Prancūzija (1,1 proc.) ir Italija (1,2 proc.). Bendras jų BVP svoris ES siekia net 27,5 proc. Šias dideles, nelanksčias, milžiniškų viešojo sektoriaus skolų prislėgtas ir politinių skersvėjų į šalis mėtomas ekonomikas vienija ir dar viena rimta diagnozė – prarastas konkurencingumas. Tokiai ligai gydyti būtina chirurginė intervencija: stipri politinė valia ir veiksmingos struktūrinės reformos siekiant nusimesti valdžios sektoriaus skolų kupras, įgauti lankstumo ir atkurti manevro laisvę privačiai iniciatyvai. Deja, vietoj to šiandien stebime populistinį šou su nacionalizmo elementais. Tiesa, prancūzams yra vilties, nes teisingai pasirinko pastaruosiuose rinkimuose. Vis tik žinant jų mentalitetą ir streikų kultūrą, naujos valdžios laukia rimti išbandymai.
O laikas tiksi. Nuo 2012-ųjų, kuomet ES valstybių skolų krizės įkarštyje nuskambėjo ECB prezidento M.Draghi pažadas išsaugoti eurą, jau praėjo beveik penki metai. Tuomet ir dar radikalesniais sprendimais vėliau ECB sukūrė nekonvencinių pinigų politikos priemonių skydą apginti trapius periferinių šalių finansus nuo rinkų teismo. ECB laidavimas užtikrino rinkos dalyvių pasitikėjimą ir ženkliai sumažino į krizės epicentrą patekusių valstybių skolų refinansavimo kaštus. Tuo buvo sukurtos šiltnamio sąlygos ir laimėta laiko šioms šalims persitvarkyti, išspręsti vidines fiskalines problemas, atkurti konkurencingumą, suefektyvinti viešąjį sektorių bei paskatinti ekonomikos vystymąsi. Deja, stebint šių šalių makroekonominius rodiklius šiandien, akivaizdu, kad šis ramybės laikotarpis nebuvo išnaudotas pertvarkoms. Natūralu, struktūrinės reformos reikalauja labai tvirto politinio stuburo, o šia savybe Pietų šalių politinis elitas niekada nepasižymėjo.
Bet nereikia pamiršti, kad šis „ramybės langas“ nebus atvertas amžinai. Kaip sakė buvęs ECB vadovas J.C.Trichet, ECB kompase yra tik viena kryptis – kainų stabilumas. Tad visiškai natūralu, jog infliacijos kreivėms pradėjus grėsmingai riestis aukštyn, jis bus priverstas imtis pinigų politikos griežtinimo tuo patraukdamas „apsaugos skydą“ nuo probleminių šalių. O tada jau rinka nuspręs, kas kruopščiai atliko namų darbus, o kas prakrapštė nosį.
Tad apibendrinant, norėtųsi priminti, jog kiekybinis skatinimas nėra vaistas. Jis ekonominių ligų negydo, o, tarytum psicholeptikas, iššaukia trumpalaikį ramybės ir saugumo jausmą. Tačiau jo veikimui nuslopus seka dar viena emocinė duobė. Negydomos ligos savaime neišnyksta, o įgauna chronišką pobūdį, kuomet gydymą pritaikyti daug sudėtingiau.
Vertinant Lietuvos ekonomikos sveikatą ES kontekste, galime pasidžiaugti tuo, kad esame vienas iš tų mažų palyginti atsparių lopinėlių – žemas tiek viešo, tiek privataus sektoriaus įsiskolinimo lygis, sveikas išorės balansas, prie sparčiai augančių paslaugų sektorių šiemet prisijungė ir atsigavusi pramonė, ekonomikos plėtra beveik dvigubai spartesnė nei regiono vidurkis, o darbo rinka net dūzgia nuo įtampos ir augančio darbo jėgos poreikio. Vis tik esame maža atvira ekonomika, tampriai priklausanti nuo eksporto rinkų, importuojanti pinigų politikos viražus ir atliepianti globalios rinkos taktą. Taigi privalome išlikti budrūs. Ekonomikoje, kaip šachmatuose, klaidinga būtų tingiai mėgautis palankiu status quo, būtina numatyti net keletą ėjimų į priekį, ruoštis finansinę pagalvę ir turėti planą nepalankiausiam scenarijui.
Indrė Genytė-Pikčienė yra vyriausioji DNB banko analitikė.
