Kuo daugiau žmonių išvažiuos, tuo visiems bus geriau gyventi. Netikit? Įrodysiu.
Visų pirma, reiktų atskirti dvi išvažiuojančiųjų kategorijas – skuodžiančias avis bei nutekančius protus.
Avys prieš išlėkdamos (ir jau apsigyvenusios svetur) nuolat bliauna dėl bbblooogoos vallddžios ir žalesnių ganyklų ieško smogo apsiaustuose pramoniniuose vakaruose. Visai neseniai vienas portalų savo emigrantų skiltyje straipsnyje „Emigrantė Lina: kantrybė trūko, kai du mėnesius nedirbusi dėl ligos gavau 200 litų“ aprašė dvi tipiškas šios kategorijos atstoves.
Žiūrim, ką turim. Dvi moterys, Sonata ir Lina, abi nemoka anglų kalbos, abi dirba fabrike Bostone. Viena, tačiau, tapo skyriaus vadove ir tuo nėra patenkinta, o kita pasiūlytos galimybės atsisakė, nes nenori dirbti su popieriais. Į Lietuvą grįžti nė viena nenori, nes čia matai, joms už darbą mažai moka. O už ką mokėti?
Jei šiuo metu būčiau darbdavė ir ieškočiau žmonių savo bendrovei, nesamdyčiau nė vienos, net jei jų gyvenimo aprašymas būtų įspūdingas (kuo labai abejoju).
Nesamdyčiau ne dėl to, kad nemoka anglų kalbos, kuri, mano nuomone, yra be galo reikalinga net ir Maximos kasininkėms. Galbūt tiek Lina, tiek Sonata nors kažkiek švebeldžiuoja rusiškai, o gal net moka porą žodžių lenkiškai – tarkim, su užsienio šalių piliečiais susikalbėtų.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios jos negautų darbo mano įmonėje, yra jų aviniškas požiūris į darbą, karjerą ir tuo pačiu gyvenimą. Neišsiskirti iš bandos, tenkintis minimumu bei jokiais būdais nedirbti daugiau, jei galima mažiau. Tikriausiai vienintelis drąsus šių moterų žingsnis buvo išvažiuoti iš Lietuvos į šalį, kurios kalbos nemoka. Bet ir tai tikriausiai atsitiko tik dėl to, kad Anglija mūsuose suvokiama vos ne kaip kokia Lietuvos provincija, kur kas antras lietuviškai arba lenkiškai šneka.
Tokios avelės tik ir tinkamos darbui prie konvejerių, kur jos gali ganytis per dienas sau pernelyg smegenų nekvaršindamos tol, kol gauna valandėlę pietų pertraukos ar vieną kitą bonusą. Tačiau už avinišką darbą aviniškas ir atlyginimas. Taigi jei ieškočiau žmonių, kuriems būčiau pasiruošusi mokėti daugiau, nei žeminančius 800 Lt, tai ir norėčiau ko nors už avį protingesnio.
Gerai, kad tokios avelės Lietuvą palieka. Daugiau žolės ir peno kitoms bandoms liks, kad ir iš rytų atvykusioms. Bet kai imama bliauti, kad jas, matai, valdžia išvijo, taip ir norisi mėsininką kviestis. Valdžia esą dusina žmones, minimali alga nesiekia pusantros štukės,nėra nemokamo mokslo bei sveikatos paslaugų, o viskas, ką Seime jų pačių išrinkti atstovai daro yra tik tikslingi žingsniai siekiant sukelti masinę gyventojų evakuaciją.
Nutekantiems protams iššūkiai yra svarbūs, jie suvokia, kad Lietuvoje, net ir pakilę karjeros laiptais, geriausiu atveju taps viena iš kelių mažučiame tvenkinyje viešpataujančių žuvų.
Džiugu nors tiek, kad atgal bliovimu ir nepasvertais pažadais užtikrinti sotų, orų ir laimingą žolės rupšnojimą (avys dažniausiai nieko kito ne tik nenori, bet ir nesugeba) atsako vos kelios populistinės partijos, o ir tai tik prieš rinkimus.
Dėl kitos iš Lietuvos išvykstančios kategorijos politikai bei likę šalyje verkia daugiau ir vadina protų nutekėjimu. Esą valstybė išleidžia tūkstančius litų šių asmenų išsilavinimui, o šie tiesiog spjauna į viską ir išskrenda karjeros siekti ten, kur neva jaučiasi reikalingesni. Nuo avių nutekantys protai skiriasi tuo, kad jei ir kaltina tėvynę, tai tik pakankamų sąlygų bei iššūkių nesuteikimu.
Nutekantiems protams iššūkiai yra svarbūs, jie suvokia, kad Lietuvoje, net ir pakilę karjeros laiptais, geriausiu atveju taps viena iš kelių mažučiame tvenkinyje viešpataujančių žuvų. Jie siekia tarptautinio pripažinimo, išsilavinimo ne dėl popieriaus, bet dėl gaunamų žinių, karjeros bei gero gyvenimo.
Protų nutekėjimo, atsidarius valstybių sienoms, išvengti ne tik kad neįmanoma, bet net ir nevertėtų. Visų pirma, priešingai nei avelės, nutekėję protai pasižymi logišku mąstymu bei tikslų siekimu ir turi potencialo tapti tikrais motyvatoriais kiekvienam likusiam Lietuvoje (vien olimpinė čempionė ko verta!).
Išvykdami jie vadovaujasi laisva valia, o ne priverstinai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, todėl būdami už šalies ribų neslepia savo kilmės šalies, o savo gabumais bei atkaklumu užsitikrina vietą globalioje profesionalų bendruomenėje.
Išvykę tuo pačiu jie atlaisvina darbo ar studijų vietas kitiems protams, kurie nėra taip stipriai pasiryžę išvykti dėl asmeninių ar profesinių paskatų.
Jei nutekėję protai persigalvoja ir grįžta į Lietuvą, jie tampa savo srities lyderiais, darbdaviais bei naujų kompanijų steigėjais. Jei negrįžta, savo įdirbiu bei karjera daro pačią geriausią reklamą Lietuvai kaip prekės ženklui.
Dar kartą kartoju – esame tik rytinė Europos provincija. Migracijos neišvengsim nei dabar, nei ateityje – visada bus avių, norinčių lengvo gyvenimo ir žalios žolės. Bet žolė visada žalesnė vakaruose, todėl savo ganyklas galime ruošti iš rytų pusės atvyksiančioms avelėms. O nutekėję protai arba sugrįš avių ganyti, arba paliks vietas kitiems piemenims ir Lietuvą reprezentuos pasaulyje be sienų. O jei kada nors taip nutiks, kad išvyks paskutinis žmogus ir po savęs išjungs šviesą, kaip šmaikštauja komentatoriai internete, ką gi – tiesiog didžiajai Lietuvai egzistuoti nebuvo lemta. Nei mes pirmi, nei paskutiniai.
Inga Popovaitė, Vidurio Europos universiteto Nacionalizmo studijų magistrantė
