Nors kitame posėdyje sausio 18 d. jau žadama pateikti pirminį strategijos projektą, iki šiol neaišku, į kokius konkrečius klausimus turi būti atsakyta. Demonstruojama daug statistikos ir skaičių, bet jie rodo bendrą situaciją, kuri remiasi raktiniu žodžiu „vidutiniškai“. Todėl ir vaizdas susidaro toks, kad Lietuva ES kontekste viešojo sektoriaus finansavimo prasme atrodo visai neblogai.
Turbūt tokia pasirinkta Vyriausybės taktika ir nereiktų stebėtis, nes tapo tradicija pirmiausia numatyti rezultatą, o procesą paskui suvaldyti taip, kad bendras sprendimas būtų toks, kokio norėta. Taip jau atsitiko pernai minimalios algos kėlimo (MMA) klausimu, kai pageidaujamam skaičiui buvo bandoma pritaikyti nustatytą formulę. Ir tik dėl tvirtos profesinių sąjungų pozicijos Vyriausybė nutarė MMA kelti daugiau nei planuota.
Šį kartą viskas dar rimčiau, nes valdantieji dėl viešojo sektoriaus likimo jau tarsi apsisprendė vasarą priimdami mokesčių reformą, kuri užprogramavo ir taip neadekvačiai finansuojamo sektoriaus skurdinimą. O dabartinė komisija, kuri iš esmės turėjo būti sudaryta prieš reformuojant mokesčių ir pensijų sistemas, akivaizdu, atsirado kaip viešųjų ryšių krizės, kilusios dėl visuomenės spaudimo, valdymo dalis.
Bet kokiu atveju iniciatyva išgryninti viešojo sektoriaus finansavimo strategiją yra gera, o aš noriu pasidalinti lūkesčiais, ko Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija tikėjosi (ir dar tebesitiki) iš šis komisijos veiklos.
Turbūt tokia pasirinkta Vyriausybės taktika ir nereiktų stebėtis, nes tapo tradicija pirmiausia numatyti rezultatą, o procesą paskui suvaldyti taip, kad bendras sprendimas būtų toks, kokio norėta.
Visos pareigybės turi būti adekvačiai įvertintos
Visi sutinka, kad viešajame sektoriuje turi nelikti „paklodės tampymo“. Šis reiškinys ne tik užkerta kelią tolygiam atlyginimų kėlimui visame sektoriuje, bet, kas ypač žalinga, supriešina visuomenės grupes ir sustiprina neteisybės jausmą. Todėl visos iš biudžeto finansuojamos sritys turi turėti vieningus bazinius darbo apmokėjimo standartus. Tam reiktų nustatyti tinkamas atlyginimų proporcijas tarp profesinių grupių pagal atliekamo darbo svarbą, reikalavimus išsilavinimui etc. T.y. reikia nustatyti darbo vietos (pareigybės) vertę. Juolab kad tam nereikia išradinėti dviračio, yra ne viena vertinimo metodika, viena iš tokių – nepelnytai pamiršta 2004 m. mokslininkų iš Darbo ir socialinių tyrimų instituto parengta „Darbų ir pareigybių vertinimo metodika“.
Bazinis dydis, kuris lemia pagrindinę darbo užmokesčio dalį, turėtų būti indeksuojamas kasmet pagal tam tikrą principą, dėl kurio, mūsų manymu, ir turi būti tariamasi Vyriausybės sudarytoje komisijoje. Indeksavimas neturėtų būti problema, nes pensijos jau yra indeksuojamos pagal kiekvieniems metams apskaičiuojamą indeksavimo koeficientą. Toks koeficientas, tik jau baziniam dydžiui indeksuoti, kiekvienais metais galėtų būti nustatomas derybose su profesinėmis sąjungomis. Antroji darbo užmokesčio dalis būtų kintamoji ir dėl jos nustatymo principų turėtų būti tariamasi atskiruose sektoriuose.
Aišku, prieš tai pageidautina būtų išsiaiškinti, ko mes, kaip visuomenė, norime iš vieno ar kito sektoriaus, ir pagal tai nustatyti darbuotojų poreikį. Galbūt išties yra pozicijų, kurių galima atsisakyti įdiegiant naujas technologijas arba mažinant duomenis (net ne visada reikalingus) apdorojančiųjų ar juos prižiūrinčiųjų skaičių, tačiau bet koks optimizavimas turi būti argumentuotas ir pagrįstas. Apie tai taip pat turi būti diskutuojama šioje komisijoje.
Deja, mes net negalime susidaryti išsamaus vaizdo apie esamą situaciją. Pateikiamoje informacijoje matyti tik bendra panorama iš paukščio skrydžio, tačiau neaišku, kiek kiekviename sektoriuje yra atlyginimus pagal mažiausią ir didžiausią atlyginimų koeficientą gaunančių žmonių, kokios pareigybės yra apmokamos pagal kokius koeficientus. Esu tikra, kad gavę tokius skaičius pamatytume sunkiai paaiškinamų proporcinių neatitikimų. Kelis kartus komisijos posėdžiuose prašiau tokios informacijos, tačiau iki šiol jos nepavyko gauti.
Apskritai pastarojo meto profesionalų vyriausybės retorika perša nuomonę, kad Lietuvai reikia mažo viešojo sektoriaus.
Ar rimtai, ar dėl akių?
Visus stebina Estijos, kurios viešasis sektorius yra panašaus dydžio, fenomenas, nes darbuotojų atlyginimai ten nepalyginamai aukštesni. Pasirodo, Estija per biudžetą perskirsto 6 proc. daugiau nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) nei Lietuva, net Latvija – 4,7 proc. daugiau nei mes (2017 m. duomenys). Deja, vyriausias mūsų valstybės finansų vadybininkas nenori nė girdėti apie perskirstymo per biudžetą didinimą ir toliau kaip panacėją biudžeto skylių kamšymui įvardija iš šešėlinės ekonomikos ištrauktų lėšų potencialą.
Apskritai pastarojo meto profesionalų vyriausybės retorika perša nuomonę, kad Lietuvai reikia mažo viešojo sektoriaus. Todėl ar Vyriausybės inicijuota komisija išties suformuos bendrą poziciją dėl šalies viešųjų finansų likimo, ar vis dėlto tai tik dar vienas žaidimas dėl akių, sužinosime jau labai greitai.
Pabaigai norisi paprašyti aukščiausios valdžios atstovų elementariausios pagarbos žmonėms, dirbantiems viešajame sektoriuje. Absoliuti dauguma jų – aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai, dirbantys neadekvačiai menkai apmokamus darbus ir išvarginti valdžios nepasitikėjimo jais. Sakymas (kad ir tarp eilučių), kad jūs neverti didesnių algų, nes dirbate neefektyviai, net – nekokybiškai, yra žeminantis. Būtina į sektorių pritraukti geriausius specialistus mokant jiems atitinkamus atlyginimus ir tik po to tikėtis jų teikiamų paslaugų kokybės. Juk visi suprantame, kad šiandien pakėlus algas, rytoj kokybė nepagerės, nes tai – investicija į ateitį.
Šiaip taip suvaldėte vieną krizę, bet tikrai kils kitų, jeigu nebus suvokimo, kad didžiausias Lietuvos resursas yra žmonės. Ir ne tik prieš rinkimus.
Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
