Sudėtingam, bet pastangų vertam tikslui, būtinas platus palaikymas. Dėl to planuojant ir įgyvendinant pokyčius privalu įtraukti darbuotojus, kurių dalyvavimas svarbus užtikrinant teisingesnius ir sklandesnius sprendimus. Būtent nuo darbuotojų priklausys, kaip sėkmingai veiks naujoji ekonomika. Pertvarka turi būti teisinga (angl. „just transition“) – kitaip ji nebus tvari.
Dviguba revoliucija
Šiuo metu darbo pasaulis bando prisitaikyti prie dvigubos transformacijos: ne tik prie skaitmenizacijos, bet ir būtinybės pereiti prie mažiau taršios – „žalesnės“ – ekonomikos. Malonu nebus: kadangi ilgai atidėliojome, dabar reikės kur kas radikalesnės pertvarkos. Mokslininkai – ne politikai, tad jie žiūri į faktus, o ne reitingus, ir, anot daugelio jų, jei norime, kad vidutinė pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 1,5° C iki 2100 m., lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, turime tapti neutralaus poveikio klimatui pasauliu vėliausiai iki 2050 m. Paprasčiau?
Malonu nebus: kadangi ilgai atidėliojome, dabar reikės kur kas radikalesnės pertvarkos.
Jei ne, tai pastarųjų metų didžiuliai gaisrai JAV, Sibire, Amazonėje, Australijoje bei kitur, nuolatiniai karščio rekordai, neįprastai stiprios ir milžiniškus nuostolius sukėlusios audros ar „plaukianti“ Venecija atrodys kaip eilinė diena.
Mums aktualiausias paskelbtas ambicingas Europos žaliasis kursas. ES nori ne tik tapti klimatui neutraliu žemynu ir „žaliųjų“ technologijų pioniere pasaulyje, bet kartu pagerinti gyvenimo standartus europiečiams bei tapti „stipresne, ateities krizėms atsparesne pasaulinės ekonomikos žaidėja“. Ambicija reikalinga ir sveikintina. Vis dėlto profesinėms sąjungoms svarbu, kad dėl šio ambicingo kurso nebūtų aukojami darbuotojai ir ant jų pečių negultų neproporcinga našta.
Nors profesinių sąjungų judėjimas sutinka, kad Europos žaliasis kursas paskatins ekonomikos augimą bei inovacijas, mūsų pagrindinė nuostata nesikeičia – bet kuri pertvarka, kuri paveiks daugybės žmonių pragyvenimo šaltinius, privalo būti socialiai teisinga. Vadinasi, svarbu ne tik padėti darbuotojams persiorientuoti į kitas sritis, bet ir pereinamuoju laikotarpiu (pavyzdžiui, dėl restruktūrizacijos netekus darbo) užtikrinti pakankamą socialinę apsaugą bei pagalbą.
„Žali darbai“ – geri darbai
Viena iš skausmingų užduočių visam pasauliui – atsisakyti (arba pertvarkyti) taršiausių ir labiausiai klimato kaitą skatinančių šakų. Kai kur tai bus itin sudėtinga – ypač, jei regionai ilgą laiką kliovėsi vienu palyginti taršiu sektoriumi, nesistengdami plėtoti ar stiprinti kitų sričių.
Dažnai tai reiškia, kad juose dirba ar nuo jų priklauso nemaža dalis to krašto žmonių. Lenkija ir jos anglies kasyklos jau tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, tačiau panašios tendencijos – ir kitose valstybėse. Tokie sektoriai kaip kasyba, energijos gavyba naudojant iškastinį kurą, gamyba bei žemės ūkis šios pertvarkos bus paveikti gerokai stipriau.
Viena iš skausmingų užduočių visam pasauliui – atsisakyti (arba pertvarkyti) taršiausių ir labiausiai klimato kaitą skatinančių šakų.
Žinoma, yra įvairių studijų ir skaičiavimų, kad investicijos į „žaliąsias“ technologijas atsiperka ekonomiškai. Taip pat – kas profesinėms sąjungoms itin aktualu – tokiuose sektoriuose turėtų būti sukurta netgi daugiau, be to, kokybiškų bei geriau apmokamų darbų. Vis dėlto svarbu neignoruoti rizikų: pirma, reikės laiko, tad reikia padėti darbuotojams kuo geriau pasiruošti ekonomikos transformacijai iš anksto; antra, labai svarbu, KUR bus kuriamos tos geros darbo vietos? Jei jos galiausiai „nudreifuos“ į valstybių sostines ar kitus didmiesčius, labiausiai paveiktiems regionams ir darbuotojams bus mažai naudos.
Sunku reikalauti, kad uždaromų ar petvarkomų taršių gamyklų darbuotojai besąlygiškai palaikytų žaliąją pertvarką ir džiaugsmingai aukotų pragyvenimo šaltinį vien dėl to, kad tai padės kovoti su klimato kaita ir po kurio laiko kitokios struktūros ekonomikoje pasirodys esą naudinga.
Būtų keista, jei tie, kuriuos labiausiai paveiks pokyčiai, neturėtų žodžio, tiesa?
Taigi svarbu, kad lėšos, skirtos teisingai pertvarkai finansuoti, būtų taiklios ir iš tiesų padėtų labiausiai paveiktiems regionams. ES narės turi parengti nacionalinius teisingos pertvarkos planus, bet, prisimenant sunkumus, su kuriais susidūrėme Lietuvoje bandydami gaivinti regionus, tai gali pasirodyti nelengvai įkandama užduotimi. Vėlgi, sprendimai dėl pertvarkos neturi būti nuleisti iš valstybinių įstaigų kabinetų ar tariantis vien su verslu. Būtina kokybiškai įtraukti darbuotojus bei jų atstovus. Būtų keista, jei tie, kuriuos labiausiai paveiks pokyčiai, neturėtų žodžio, tiesa?
Paskaityti daugiau knygų teks visiems
Vien dėl skaitmenizacijos bei automatizacijos matome, kad daug įprastų darbų nyksta ar bent stipriai keičiasi, kartu atsiranda naujų, kurių neseniai net neįsivaizdavome. Tai kelia rizikų, bet kartu galime ir daug laimėti, jei tik sugebėsime greitai prisitaikyti. Dėl to investicijos į įgūdžius privalo tapti prioritetu. Investicijos į darbuotojų įgūdžius ir kvalifikaciją turi būti suprantamos ne kaip sąnaudos, o kaip būtina šiuolaikinio verslo modelio dalis.
Lietuvoje nepopuliarus mokymasis visą gyvenimą irgi turės tapti norma. Beje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vienas įdomių pastebėjimų buvo tas, kad dažna bėda, aštrinanti įgūdžių neatitikimą darbo rinkoje, yra per menki pačių vadovų įgūdžiai ir negebėjimas tinkamai panaudoti pavaldinių turimų žinių. Ironiška: darbdaviams, taip mėgstantiems skųstis darbuotojais, reikėtų patiems pasižiūrėti į veidrodį (bei paskaityti daugiau knygų).
Viena didelių rizikų sėkmingai žaliajai ekonomikai įvardijamas būtent įgūdžių trūkumas. Jau kurį laiką ši nemaloni tendencija stebima tokiuose perspektyviuose sektoriuose kaip atsinaujinanti energetika ar energijos vartojimo efektyvumo gerinimas.
Viena didelių rizikų sėkmingai žaliajai ekonomikai įvardijamas būtent įgūdžių trūkumas.
Rimtas „žalių“ darbų ir „žalių“ sričių (ar bent „žalesnių“) prioritetizavimas galėtų tapti geru postūmiu tokioms šalims kaip Lietuva, kurios per ilgai dantimis ir nagais laikosi įsikibusios į palyginti mažą pridėtinę vertę kuriančius sektorius. Be to, kuriuose (kaip ne kartą galėjome įsitikinti) užimtumo kokybė dažnai abejotina bei netrūksta Valstybinės darbo inspekcijos dėmesio vertų darbo praktikų.
Vėjas pučia link aplinką tausojančių verslų
Tik kas konkrečiai tie „žalieji darbai“? Tarptautinė darbo organizacija „žaliuosius darbus“ apibrėžia kaip „orius darbus, kurie prisideda išsaugant ar atkuriant aplinką, nesvarbu, ar būtų tradiciniuose sektoriuose kaip gamyba ar statyba, ar naujuose besiplėtojančiuose kaip atsinaujinanti energetika ar energijos efektyvumas“.
Tokie darbai nukreipti į ekonominės veiklos neigiamo poveikio sumažinimą ir tvarumo siekį. Paprasčiau tariant, jie orientuoti į energijos ir žaliavų panaudojimo efektyvumą, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo bei atliekų, taršos mažinimą, pagalbą prisitaikant prie klimato kaitos padarinių ar tiesiogiai „žaliąsias“ veiklas, pavyzdžiui, rūpinimąsi ekosistemų atkūrimu.
Sėkmei svarbu sukurti motyvuojančią ir įgalinančią aplinką tvariems ir aplinkai palankesniems verslams, iniciatyvoms bei pademonstruoti žmonėms, kad tai ne tik pasitarnaus žmonijai, bet ir suteiks geresnes alternatyvas darbuotojams pagerinti darbo ir gyvenimo standartus. Neverta nė sakyti, kaip svarbu koordinuoti pastangas bei iniciatyvas tarp skirtingų sektorių, taip pat tarptautinio, nacionalinio ir regioninio lygmenų; taip pat būtina tinkamai bendradarbiauti su socialiniais partneriais.
Neverta nė sakyti, kaip svarbu koordinuoti pastangas bei iniciatyvas tarp skirtingų sektorių.
Be to, pats verslas turėtų pajusti, kur link vėjas pučia, ir vien jau dėl ekonominės naudos padidinti pastangas elgtis taip, kaip siūlome šiame tekste. Visa ES politika persmelkta Žaliojo kurso, vadinasi, į tokias sritis bus koncentruojamasi ir daugiausia finansuojama (ši iniciatyva išgyveno net ir sveikatos krizę, kai dalis kitų buvo nukelta miglotai ateičiai).
Teisinga pertvarka – brangi, bet pinigų galima rasti
Vien tai, kad Europos Komisija dar 2021 m. I-ąjį pusmetį įsipareigojo atnaujinti ES pramonės strategiją, turėtų būti aiškus signalas. Ji bus tvaresnė, klausimas – tik kiek? Europos profesinės sąjungos ragina, kad ji būtų ir socialiai orientuota. Tai svarbu dėl pakankamos socialinės apsaugos pereinamuoju laikotarpiu, kai persikvalifikuojama pereinant į kitus darbus, – niekas neturi būti nustumtas į paraštes, nes kiekvienas toks darbuotojus reiškia prarastą potencialą ir ekonominę naudą.
Nori nenori, bet Kinijos veiksmai užduoda toną kitoms valstybėms.
Panašios tendencijos ryškėja ne tik ES. Ta pati Kinija, kur virš miestų per smogą nematai dangaus ir kur dar visai neseniai, kaip pigioje ir per daug į darbo bei aplinkosaugos standartus nesigilianančioje šalyje, koncentruota nemaža dalis pasaulio gamybos, dabar yra ta valstybė, kuri meta beprotiškai dideles investicijas į žaliąsias technologijas. Nori nenori, bet Kinijos veiksmai užduoda toną kitoms valstybėms.
Teisinga pertvarka (angl. just transition) bus brangi. Čia norėčiau paminėti Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos siūlymus, kaip gauti lėšų didžiulio masto iniciatyvoms. O galimybių yra kur kas daugiau nei ES svarstomas anglies dioksido apmokestinimas – tarp jų:
-
nustatyti adekvatų pelno mokesčio tarifą nuo globalaus kompanijos pelno, kad nebūtų piktnaudžiaujama „mokesčių rojais“ ar mažesniais mokesčiais tam tikrose šalyse;
-
adekvatų turto mokestį;
-
tinkamą skaitmeninį mokestį (dabartinės didžiosioms technologijų kompanijoms taikomos mokestinės taisyklės per mažai efektyvios);
-
visos šalys turėtų įvesti finansinių sandorių mokestį kaip atsaką spekuliatyvių sandorių srautams;
-
užtikrinti didesnį kompanijų finansinės veiklos skaidrumą bei didinti vyriausybių atskaitomybę dėl to, kaip atliekama mokesčių patikra ir rinkimas;
-
trišalės struktūros turėtų prižiūrėti vyriausybinių fondų valdymą;
-
reikalinga pranešėjų, kurie yra esminiai atskleidžiant mokesčių vengimą ir korupciją ir kurie dažnai rizikuoja savo gerove, apsauga, kad sumažėtų piktnaudžiavimo.
Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
