Kai kurie autoriai išskiria tokius pirmininkų galios komponentus:
1) įgaliojimai, susiję su teisėjų karjera;
2) administraciniai įgaliojimai;
3) įtaka formuojant teismų praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pasisakymai apie planuojamas priemones vienodinant apygardų teismų praktiką: Naujasis Apeliacinio teismo pirmininkas žada naujas skaidrumo priemones:
4) finansiniai įgaliojimai (teismo biudžeto valdymas ir kt.);
5) teismų sistemos atstovo galios, pavyzdžiui, Teisėjų tarybos vadovo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimai santykiuose su kitomis valdžiomis;
6) žiniasklaidos galia (kai pirmininkai išnaudoja visus viešosios informacijos kanalus bendraudami su įvairiomis auditorijomis, taip formuodami viešą teismų sistemos įvaizdį, kartais ir išreikšti tarpusavio nesutarimus, kritikuodami savo oponentus);
7) kitos papildomos įtakos (pavyzdžiui, įstatymu gali būti numatyta, kad esant tam tikroms aplinkybėms konkretaus aukščiausio teismo pirmininkas gali pakeisti kitą valstybės pareigūną ir kurį laiką vykdyti jo įgaliojimus).
Valstybių lyderiams svarbu daryti įtaką teismų pirmininkams, tokiu būdu teismų sistema yra „prisijaukinama“ ir politizuojama.
Valstybių lyderiams svarbu daryti įtaką teismų pirmininkams, nes per valstybių aukščiausiųjų pareigūnų daromą įtaką teismų pirmininkams teismų sistema yra „prisijaukinama“ ir politizuojama.
Per teismų pirmininkus daroma įtaka teisėjams yra mažiau krintanti į akis ir su ja sunkiau kovoti, tačiau ji leidžia nuolat paveikti teisminę sistemą (priešingai nei vienkartiniai aukščiausiųjų instancijų teismų teisėjų paskyrimo procesai). Teismų pirmininkai taip pat tampa svarbiu informacijos šaltiniu apie tai, kas vyksta teismų sistemoje, padeda nuo pat pradžių nuslopinti galimą teisėjų pasipriešinimą.
Pavyzdžiui, Lenkijoje šiuo metu nepriklausomi teisėjai persekiojami būtent per kitoms valdžioms lojalius teismų pirmininkus. Dėl šios priežasties į valdžią atėję populistiniai Vengrijos, Lenkijos ir kitų Rytų Europos valstybių lyderiai pirmiausia atsikratė aukštesnių instancijų teismų pirmininkų, o vėliau pakeitė ir daugybę kitų teismų pirmininkų.
Taigi, teismų pirmininkai turi didžiulę įtaką teisėjo vidiniam nepriklausomumui. Laikantis teisėjo vidinio nepriklausomumo principo turi būti užtikrina, kad konkretus teisėjas nepatirtų spaudimo iš kitų teisėjų, teismų vadovų ar teismų sistemos savivaldos institucijų atstovų. Laikoma, kad valdžių atribojimo principas pats savaime neužtikrina teisėjo nepriklausomumo administruojant teismų sistemą, todėl būtinos kitos garantijos.
Lietuvos teismų sistemos administravimas grindžiamas teismų savivaldos principu. Turime visas svarbiausias teismų savivaldą garantuojančias institucijas – visuotinį teisėjų susirinkimą, Teisėjų tarybą, teisėjų garbės teismą, teisėjų etikos ir drausmės komisiją, pretendentų į teisėjus atrankos komisiją, nuolatinę teisėjų veiklos vertinimo komisiją ir kt. Nepaisant to, faktinė padėtis teismų sistemoje rodo, kad vidinis teisėjo nepriklausomumas nėra tinkamai užtikrinamas. Manau, kad ryškėja tai, jog Lietuva yra šalis, kurioje teismų savivalda užtikrina institucinį teismų sistemos nepriklausomumą, tačiau nepakankamai vertina individualių teisėjų vidinį nepriklausomumą, o tai kelia grėsmę teisėjų nepriklausomumo principui apskritai.
Teismų pirmininkai yra ir teisėjai, ir administratoriai, todėl turi galimybę daryti įtaką teisėjo kasdienei veiklai – nuo bylų skirstymo, kolegijų sudarymo iki teismo personalo užtikrinimo, darbo priemonių ir darbo sąlygų užtikrinimo. Nors bylų skirstymas automatizuotas informacinės sistemos LITEKO pagalba, tačiau ši sistema turi begalę trūkumų.
Pavyzdžiui, nėra nustatyta maksimali darbo krūvio kvota, neužtikrinamas žmogaus fizines ir psichines galimybes atitinkantis darbo krūvis, taip pat vienodas ir tolygus krūvis tiek bylų skaičiumi, tiek jų sudėtingumu bei srautais. Vieni teisėjai turi didesnius bylų skaičius ir sudėtingesnes bylas, kiti mažesnius skaičius ir lengvesnes bylas. Tai kelia įtampas tiek tarp teisėjų, tiek tarp teisėjų ir pirmininkų. Tai ypač opu teismuose, kuriuose bylų krūviai didžiuliai, tačiau pirmininkai tik retais atvejais imasi priemonių šiems krūviams vienodinti.
Viešai deklaruojamas siekis ir reikalavimas bylas nagrinėti kuo greičiau, nustatyti griežti ir itin trumpi procesiniai terminai kelia tam tikrą spaudimą teismams bei pirmininkams bet kokiomis priemonėmis siekti greito teisingumo. Pirmininkai savo administracinę veiklą taip pat orientuoja į šio tikslo siekimą. Tačiau toks beatodairiškas, nepaisant priemonių ir turimų darbo krūvių, greito teisingumo siekis nepakeliama našta užgula pirmiausia teismo teisėjus ir teismo tarnautojus. Nedidelę paprastą bylą išnagrinėti kuo greičiau nėra sudėtinga, tačiau reikalavimas išnagrinėti didesnes, sudėtingesnes bylas, kuo greičiau atsiliepia proceso ir sprendimo kokybei.
Teismų pirmininkai samdo teismo personalą – sekretores, padėjėjus, kitus tarnautojus. Jie taip pat kontroliuoja teismo resursus. Visa tai lemia, kad teisėjo kasdienis darbas akivaizdžiai priklauso nuo teismo pirmininko sprendimų, pavyzdžiui, įrengti ar neįrengti teisėjų darbo vietose kondicionierius, skirti ar neskirti kompiuterį nuotoliniam darbui, skirti licencijuotą ar nelicencijuotą programą nuotoliniam darbui, skirti teisėjui nuolatinį personalą (padėjėją ir sekretorių) ar laikiną (pavaduojantį), skirti kvalifikuotą personalą ar pradedantįjį ir t. t.. Esant neadekvačiai dideliems krūviams, šios aplinkybės turi esminės reikšmės teisėjui efektyviai vykdant savo tiesiogines funkcijas.
Teisėjo kasdienis darbas akivaizdžiai priklauso nuo teismo pirmininko sprendimų.
Teismų pirmininkai taip pat tiria skundus dėl teisėjų veiklos, organizuoja ir atlieka eilinius ir neeilinius, tikslinius teisėjo veiklos patikrinimus, turi teisę inicijuoti drausminės bylos iškėlimą teisėjui, sprendžia dėl to, ar teisėjas gali išvykti į mokymus, konferencijas, stažuotes ir pan. Teisėjai nuolat dirba perkrautu grafiku, patirdami spaudimą, kuo greičiau nagrinėti bylas, be to, užkrauti atsakomybėmis, nesusijusiomis su tiesioginiu teisėjo darbu, įvairiu techniniu darbu.
Tampa nebeįmanoma idealiai laikytis nustatytų itin griežtų procesinių terminų, kitų proceso reikalavimų, dėl to pasitaiko įvairių techninių klaidų, rašymo apsirikimų ir kitų organizacinių ir procesinių trūkumų, kurių teisėjas tiesiog objektyviai negali išvengti dėl esamo darbo krūvio, darbo tempo, intensyvumo, personalo trūkumo, t. y. visų pirma dėl to, kaip įstaigos veiklą organizuoja teismo pirmininkas. Tokiu atveju suradus pretekstą ir tendencingai patikrinus bet kurio teisėjo darbą, galima nesunkiai nustatyti tiek procesinio, tiek organizacinio darbo nesklandumų, kurie tomis sąlygomis neišvengiami, tačiau realiai gali tapti pagrindu teisėjo drausminei atsakomybei.
Taigi, teismo pirmininkas, sumaniai naudodamasis turimais administraciniais įgaliojimais ir resursais (teismo pirmininkui paprastai padeda nemaža teismo tarnautojų komanda) teisėjui gali sukelti vadinamąjį „mirties nuo tūkstančio kirčių“ („death by a thousand cuts“) efektą.
Kalbant apie teismo primininko, kaip teismo administratoriaus, vaidmenį, pažymėtina ir dar viena problema, kuri pastaruoju metu tapo ypač opi didesniuose teismuose, teisėjų, teismo tarnautojų kolektyvuose. Teismų vadovai dažnai nėra pasirengę tinkamai atlikti ūkines ir administracines funkcijas.
Darbas su žmonėmis, lyderystė taip pat reikalauja atitinkamų žinių ir kompetencijų. Noro ir motyvacijos vadovauti šimto ar kelių šimtų žmonių kolektyvui nepakanka. Nenoras pripažinti šios problemos išvirsta į ilgai trunkančius, įsisenėjusius konfliktus teismų kolektyvuose, susiskaldymą, susipriešinimą, nepasitikėjimą vieni kitais ir teismų vadovais, teisėjų ir tarnautojų nusivylimą, pasyvumą, jaučiamą stresą, ir baimę. Toks psichologinis darbo klimatas kenkia darbuotojų ir teisėjų savijautai, motyvacijai ir darbo rezultatams.
Teismų pirmininkai dalyvauja atrenkant pretendentus į teisėjus ir teisėjui darant karjerą. Pagal Teismų įstatymą, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijai nuomonę apie pretendentą teikia teismo, į kurį pretenduoja, teisėjų kolektyvas, o pagal Teisėjų tarybos patvirtintus teisėjų atrankos kriterijus nuomonę teikia ir teismo pirmininkai (teismo, kuriame teisėjas dirba, aukštesniojo teismo ir teismo, į kurį teisėjas pretenduoja, pirmininkai). Nuomonės teikiamos apie teisėjo veiklą ir asmenines savybes. Nors įstatymas sako, kad į tokias nuomones gali būti atsižvelgiama, tačiau pagal minėtus atrankos kriterijus teisėjo asmeninės savybės ir motyvacija sudaro net 40 procentų visų kriterijų, kurie yra vertinami sprendžiant dėl teisėjo paskyrimo ar jo karjeros. Be to, teismų pirmininkai Atrankos komisijoje pasisako patys pirmieji, šiuose pasisakymuose jie įvardija ir tuos teisėjus, kuriuos jų teismo teisėjų kolektyvas įvertino geriausiai, taip suformuodami išankstinę nuomonę apie kandidatus.
Stebint atrankos procesus, matyti tendencija, kad teisėjo karjera priklauso nuo pirmininko pasirinkimo, – tapimas teisėju priklauso nuo teismo, į kurį pretenduojama, pirmininko pasirinkimo; karjera – nuo aukštesnio teismo pirmininko pasirinkimo; jeigu atranka vyksta į teismo pirmininko pavaduotojus, tai daug lemia pirmininko nuomonė dėl to, kokius pavaduotojus jis nori matyti, ir aukštesniojo teismo pirmininko nuomonė; dėl kandidatų į teismo pirmininkus nuomonę išsako aukštesniojo teismo pirmininkas ir pan.
Tokia padėtis ne tik verčia teisėjus siekti pirmininkų palankumo, bet ir formuoja teismų sistemos uždarumą
Tokia padėtis ne tik verčia teisėjus siekti pirmininkų palankumo, bet ir formuoja teismų sistemos uždarumą – į pirmininkus ateina aukštesnių teismų pirmininkams lojalūs žmonės, o karjerą daryti ar į teisėjų korpusą patekti gali taip pat tik pirmininkų palankiai vertinami žmonės.
Kaip jau minėta, teismų pirmininkai nagrinėja skundus dėl teisėjų veiklos, atlieka eilinius jų veiklos patikrinimus, gali inicijuoti ir atlikti neeilinius tikslinius teisėjo veiklos patikrinimus, dalyvauja atlieka teisėjo eilinius ir neeilinius veiklos vertinimus.
Teismų pirmininkai Nuolatinei teisėjų veiklos vertinimo komisijai teikia medžiagą ir nuomonę apie teisėjo veiklą bei asmenines savybes ir pan. Vėliau šią medžiagą vertina komisija. Taigi, teismo pirmininkas šią medžiagą gali surinkti tendencingai – nutylėti teisėjo veiklos privalumus ir stiprybes, nepastebėti gerosios praktikos, išryškinti tik veiklos trūkumus ar klaidas, pateikti skurdžią medžiagą apie jo procesinę ir neprocesinę veiklą, asmenines savybes, arba atvirkščiai – nepastebėti teisėjo grubių procesinių klaidų, organizacinių trūkumų, pateikti neobjektyvią teigiamą nuomonę apie to nenusipelniusį teisėją.
Be formalių galių teismų pirmininkai turi daug neformalios įtakos. Manau, tai liudija faktai, kad jie tampa kitų savivaldos institucijų nariais.
Pavyzdžiui, šiuo metu Teisėjų tarybos narių daugumą sudaro teismų pirmininkai – tokiu būdu teismų pirmininkai patys sprendžia dėl savo administravimo galių, nagrinėja skundus ginčuose tarp teisėjų ir teismų pirmininkų, turi galimybę atlikti teismų ir teismų pirmininkų patikrinimus ir pan. Tokiu būdu pirmininkai patys save kontroliuoja.
Čia slypi dar vienas pavojus, kuris nurodomas ir literatūroje. Teismų pirmininkai, tapę teismų savivaldos institucijų nariais, savo rankose sukaupia per daug galios. Didelė teismų pirmininkų dalis tokiose reikšmingose teismų savivaldos institucijose kaip Teisėjų taryba gali kelti grėsmę tuo aspektu, kad ji gali tapti teismų pirmininkų gynimo ir iš esmės niekam neatskaitinga institucija.
Formali ir neformali teismų pirmininkų galia lemia tai, kad tarp teisėjų ir teismo pirmininkų formuojasi pavaldumo santykiai, kurie turėtų būti netoleruojami. Teisėjai puikiai jaučia, kad lojalumas teismų pirmininkams, taip pat teismų savivaldos institucijų vadovams ir nariams yra naudingas, nes nuo teismo pirmininko priklauso konkretaus teisėjo karjera ir jo veiklos vertinimai, reputacija ir kasdienis darbas.
Tokiu būdu teismų sistemos vadovai dalyvauja formuojant teisėjų korpusą. Jų nuomonė ir pasirinkimai įtakoja, kokie kandidatai yra įleidžiami į teismų sistemą, kokie teisėjai patenka į aukštesnės pakopos teismus. Ir taip atsiranda tam tikras sistemos uždarumas, nes į teisėjų korpusą gali ateiti tik tie asmenys, kuriuos teismų pirmininkai pažįsta, kuriuos jie ir teisėjų kolektyvai palankiai vertina. Be to, tokia situacija suteikia teismų pirmininkams galimybę reikšmingai įtakoti naujai paskirtus (paaukštintus) teisėjus, nes atrinkti kandidatai gali jaustis skolingi teismo pirmininkui, kuris juos iš tikrųjų ir pasirinko.
Tokie teisėjai nėra laisvi ir nepriklausomi.
Tokie teisėjai nėra laisvi ir nepriklausomi.
Teismų pirmininkų neribotos valdžios, nesubalansuoto teisminės valdžios atstovų dalyvavimo teisėjų skyrimo ir karjeros procese pavojai bei kitos grėsmės buvo įvardintos dar 2003 metais Atviros Lietuvos fondo parengtoje „Teismų sistemos būklės apžvalgoje“. Joje minimas įvairių šalių praktikos patikrintas lordo Actono dėsnis, skelbiantis, kad valdžia linkusi į korupciją, o absoliuti valdžia sugenda absoliučiai.
Nurodoma, kad teisminė valdžia negali tapti visiškai uždara sistema – absoliučia ir nuo nieko nepriklausoma valdžia. Įvairūs Lietuvos ir kitų šalių autoriai, vertindami teismų pirmininkų pernelyg didelį vaidmenį teismų sistemoje, taip pat įžvelgia grėsmes tiek teisėjo nepriklausomumui, tiek teisminės sistemos uždarumui, tiek pavojų, kad teisminė valdžia tampa vis uždaresne sistema – absoliučia nuo nieko nepriklausoma valdžia.
Tokioje situacijoje sunkiausia yra eiliniams teisėjams, ypač pačios žemiausios grandies – apylinkės teismo – teisėjams. Nėra galimybės atvirai diskutuoti apie konkrečias teismų problemas – netolygius krūvius, personalo trūkumą ir problemas, administracinius sprendimus, nes pirmininkai dažnai dalykinę kritiką vertina kaip įžeidimą, pradeda persekioti teisėjus, kerštauti jiems per patikrinimus, profesinės veiklos vertinimus, teikdami nuomones apie teisėjus įvairioms su teisėjo veiklos vertinimu ir karjera susijusioms komisijoms. Čia jau galima kalbėti apie mobingo problemą teismuose. Daugybė teisėjų bendruomenės narių yra nusivylę, teismų kolektyvai suskaldyti, jaučiama įtampa ir nepasitikėjimas vieni kitais ir teismo administracija.
Bandymas atvirai kalbėtis nepadeda, pradėjus apie problemas kalbėti viešai, teismų pirmininkai inicijuoja drausmės bylas dėl teisėjo elgesio, nesuderinamo su teisėjo geru vardu ir kenkimo teismo autoritetui bei teisėjo profesijos prestižui.
2018 metais Lenkijoje vyriausybė pradėjo tikrą „raganų medžioklę“, nukreiptą prieš teisėjus.
2018 metais Lenkijoje vyriausybė pradėjo tikrą „raganų medžioklę“ prieš teisėjus. Svarbus vaidmuo persekiojant nepriklausomus Lenkijos teisėjus tenka valdančiajai daugumai lojaliems teismų pirmininkams.
Prieš nepriklausomus teisėjus pradedami drausminės atsakomybės procesai, baudžiamieji procesai, administracinės represijos ir netgi juodosios viešųjų ryšių kampanijos per valdančiajai daugumai priklausiančią mediją. Visa ši „priespauda“ skirta slopinti Lenkijos teisėjų nepriklausomumą ir ES teisės taikymą.
Tenka apgailestautu, kad Lietuvos teisėjo situacija yra ne ką geresnė nei Lenkijos teisėjų. Gal net dar blogesnė, nes Lenkijos teisėjai turi stiprias teisėjų asociacijas, kurios persekiojamiems teisėjams teikia visapusišką palaikymą, teisinę pagalbą, organizuoja palaikymo maršus ir pan.
Tuo tarpu mūsų visuomeninės teisėjų organizacijos – tiek Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija, tiek Apylinkių teismų teisėjų sąjunga – teisėjui papuolus į tam tikrą situaciją, nesidomi, kodėl taip įvyko, ar teisėjui reikalinga kokia nors pagalba ir pan. Teisėjas lieka vienas ir tik naudodamas savo asmeninius resursus gali gintis nuo jam pateiktų kaltinimų. Tai taip pat parodo, kad net ir visuomeninės teisėjų organizacijos yra linkusios įtikti teismų pirmininkams.
Kokios priemonės galėtų padėti stiprinti teisėjo autonomiją ir vidinį teisėjo nepriklausomumą? Manytina, kad pirmiausia būtina stiprinti teismų savivaldą, kad jos iniciatyva iš tikrųjų priklausytų teisėjų kolektyvams, teisėjams. Būtina ardyti centralizuotą, komandinį valdymą, pagrįstą pavaldumo santykiais.
Tam būtina didinti teismų kolektyvų įgaliojimus ir vaidmenį teismo administravime (pavyzdžiui, per pirmininkų patariamąsias grupes, kurios turėtų būti sudaromos teisėjų kolektyvo sprendimu arba pagal nustatytus objektyvius kriterijus, būtų atskaitingos teisėjų kolektyvui, o ne pirmininko nuožiūra pagal asmenines preferencijas). Turėtų būti ribojamas teismų pirmininkų dalyvavimas savivaldos institucijose, tokiose kaip Teisėjų taryba, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijose ir kt. Kuo mažiau galios akumuliuos pirmininkai, tuo mažiau bus piktnaudžiavimo ja rizikos.
Būtina užtikrinti rotaciją tiek pirmininkų, tiek teisėjų savivaldos institucijų narių.
Rotacija turi būti tikra, o ne tariama.
Rotacija turi būti tikra, o ne tariama, nes jau galima kalbėti apie amžinus pirmininkus, kurie pirmininkauja daugiau kaip dešimtį metų skirtinguose teismuose. Taip pat savivaldos institucijose turi vykti jos narių rotacija. Neturi būti taip, kad rotacija vyksta tik tokiu būdu, kai skirtingose savivaldos institucijose tarpusavyje keičiasi tie patys nariai. Kai kurie jų jau yra pradėję jose antrą ratą.
Būtina mažinti pirmininkų įgaliojimus – administracinius įgaliojimus, didinti jų atskaitomybę teisėjų kolektyvams. Taip pat pirmininkai neturi dalyvauti teisėjų atrankos procese.
Matyt, atėjo laikas peržiūrėti ir teisėjų visuomeninių organizacijų veiklą, kad jos iš tikrųjų rūpintųsi ir atstovautų teisėjų interesams, o ne užsiimtų vien tik kultūrinių ir sporto renginių organizavimu. Šių organizacijų vadovaujančiose pareigose negali būti pirmininkų ir savivaldos institucijų narių bei vadovų, nes tokie asmenys automatiškai patenka į interesų konflikto situaciją.
Nors teisėjų visuomeninės organizacijos neprilygsta profesinėms sąjungoms, tačiau ir čia turėtų galioti tas pats principas, kad gamyklos vadovas negali būti gamyklos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku.
Inga Štuopienė yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, kuriai yra iškelta drausmės byla dėl jos komentarų feisbuke, veiksmų nusišalinant nuo bylos ir nepranešimo apie dalyvavimą procese.
I.Štuopienės komentaras parengtas naudojantis Central&Eastern Europe Judicial Exchange Network organizuotos konferencijos „Justice in Transition – A Time of Peril and Progress in Central and Eastern Europe“, vykusios nuotoliniu būdu 2021 m. birželio 23 d., pranešimų ir diskusijų medžiaga, taip pat naudojant šiuos šaltinius:
Liudvika Meškauskaitė, Vytautas Nekrošius, Rasa Ragulskytė – Markovienė „Teisėjų nepriklausomumas Lietuvoje: vizija ar realybė?“, diskusija publikuota portale www.teise.pro, 2020-09-07, prieiga internete: Teisėjų nepriklausomumas Lietuvoje: vizija ar realybė? – Teisė profesionaliai (teise.pro) (2021-07-06, 16:00).
Adam Blisa, David Kosar „Court Presidents: The Missing Piece in the Puzzle of Judicial Governance“// published online by Cambridge University Press: 06 March 2019, p. 2077-2104, prieiga internete yra čia (2021-07-04 13:11).
