Dalinamasis naujausiomis žiniomis iš bendruomenių centrų ir kaimynų susibūrimų prie židinio aptarti aktualijų persikėlė į Facebook’o grupes, Whatsapp’o ar Viber’io pokalbius, naujienų puslapių komentarų sekcijas, Discord’o kanalus ir kitus socialinius tinklus.
Kaip pasikeitė mūsų kasdienybė?
„Pagaliau!“, – manėme ilgą laiką. Pagaliau įgalinome žmones sužinoti viską, pasikeisti nuomonėmis, nebepriiminėti sprendimų žinant tik dalį informacijos. Pagalvokite, kada paskutinį kartą nusprendėte įsigyti kokį brangesnį pirkinį prieš tai nepagooglinę atsiliepimų iš kitų vartotojų? Keliaudami viešbutį renkamės ne tik pagal vietą, kainą ar matytą reklamą, o pasiskaitę Booking atsiliepimus, norėdami skaniai pavalgyti pasitikrinam Tripadvisor reitingus. O kur dar Lietuvos ir užsienio blogeriai, vlogeriai, influenceriai ir visi kiti online aktyvistai kasdien apžvelgiantys vis kitos srities naujienas nuo kosmetikos prekių iki naujausių mobilių telefonų, dronų ar automobilių.
Informacijos bet kokiu klausimu internete tiek, kad rodos įnėręs į jos gelmes gali ir nebeišnerti. Ir tarp visos tos masės yra visko. Netiesos taip pat. Netiesos, sukurtos iš nežinojimo, kuri yra visiškai natūrali ir nekenksminga bet kokio srauto, kylančio iš žmonių tarpusavio bendravimo, dalis. Ir netiesos sukurtos specialiai, kuri gali būti daug pavojingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Netiesos, skatinančios besiformuojančius ar jau susiformavusius jausmus visuomenėje, gilinančios skaudulius: nusivylimą, pyktį, agresiją, savižalą. Apie netiesas, kuriamas su tikslu, pradėjau galvoti perskaičiusi vieną straipsnį portale Wired, kuris pasakojo apie Italijoje veikiančio Penkių žvaigždučių judėjimo ištakas bei vieną judėjimo kūrėjų – Gianroberto Casaleggio.
Kodėl keičiasi politika?
G.Casaleggio tikėjo, jog internetas suteiks masėms galią kontroliuoti rinktus politikus, o nacionalinės politikos klausimų sprendimas referendume taps visiškai rutininiu dalyku, kaip kadaise buvo laikraščių skaitymas. Tokių pokyčių pasekmė – evoliucionuojantis politinio lyderio profilis, atspindintis nuolatinį viešosios nuomonės kismą ir paverčiantis jį realybe. Politikas, kurį įsivaizdavo G.Casaleggio, neturėjo savo politinės darbotvarkės, ideologinio stuburo ir principinių vertybių, deklaruojamų prieš tampant tautos išrinktuoju. Idealiu atveju, geriausias politikas turėjo būti visiškas politikos naujokas, neturintis jokios patirties viešajame gyvenime.
Politikas, kurį įsivaizdavo G.Casaleggio, neturėjo savo politinės darbotvarkės, ideologinio stuburo ir principinių vertybių, deklaruojamų prieš tampant tautos išrinktuoju.
Toks žmogus interneto amžiaus politikoje turėtų veikti tik kaip sraigtelis įgyvendinantis masių sprendimus ir nekeldamas jokių papildomų klausimų. Net jei piliečių daugumos sprendimai prieštarautų vienas kitam ar vestų šalį susinaikinimo link. Tiesa, G.Casaleggio manė (o kai kuriais atvejais ir visai sėkmingai bandė), kad žmones pokalbiuose internete galima sėkmingai privesti prie iš anksto numatytų nuomonių ir instrumentiškai pasinaudoti „iš apačios“ kylančiomis emocijomis politiniams tikslams pasiekti.
Grįžti prie minties apie valdomas masių nuomones paskatino perskaitytas kitas straipsnis, šįkart Financial Times. FT neseniai atkreipė dėmesį į tai, kaip socialiniai tinklai gali būti panaudoti katalizuoti kokią nors masių elgseną, sukuriant įspūdį, jog informacija dalinamasi su draugais. Pateikiamas atvejis, kai Facebook priklausanti programėlė Whatsapp prisidėjo prie tymų protrūkio Niujorke. Situacija susiformuoja visiškai paprastai, kai susirūpinę tėvai pradeda dalintis panašia į mokslinę informacija, jog yra tikimybė, kad skiepai sukelia autizmą. Informacija klaidinanti, tačiau manoma, jog Whatsapp’e pasklidusios žinutės prisidėjo prie mieste krintančio vakcinacijos procento. Būtent sukuriama iliuzija, jog informacija dalinasi pažįstami, sukuria prielaidas netikroms naujienoms pasklisti žaibišku greičiu ir mastu bei paskatinti žmones elgtis net su savo artimiausiais – mažamečiais vaikais – itin pavojingai.
Kodėl šie pokyčiai pavojingi?
Nereikia būti itin akylam, jog pastebėtum, kad didžiausios sėkmės susilaukia nelogiškiausi kraštutinumai, balansuojantys ties riba tarp faktus ir prielaidas suplakančių sąmokslo teorijų ir visiškai neįtikimų dalykų. Kaip taisyklė, šios žinios dažniausiai nėra kviečiančios burtis dėl kokio pozityvaus tikslo. Atvirkščiai – dažniausiai skatinama kovoti su tradicinės politikos sprendimais ar įsivyravusiomis visuomenės normomis. Gerai įsitinklinusios diskusijų grupės gali tapti įrankiu skleisti ir veiksmų imtis skatinančioms (call to action) žinutėms. To išdava – kylantys nesisteminiai judėjimai, neturėdami savo politinės programos, gaunantys progą iškelti kovos prieš sistemą, elitą ar kokią nors vieną tikrą ar menamą nedorybę vėliavą.
Štai Ispanijoje į politinę areną žengia Vox – politinė jėga, suformuota prieš penkerius metus, ir prieš rinkimus žadėjusi kovoti su Ispanijos priešais, įskaitant feministes, liberalų elitą, musulmonus. Kova prieš visuomenėje ryškiausias emocijas sukeliančius reiškinius lėmė, jog ši politinė jėga savo elgesiu internete, rinkimų kampanijos metu, generavo analogišką (ir beje itin didelį) kiekį susižavėjimo ir pykčio. Panašūs ir Penkių žvaigždučių judėjimo Italijoje ar Marine Le Pen vadovaujamų kraštutinių dešiniųjų profiliai – grįsti visuomenėje esančiu pasipiktinimu ir pažadais, jog sudėtingas kompleksines problemas galima išspręsti paprastai.
Vieno klausimo politiniai sambūriai, grįsti ne organiškai sukauptu kompetencijų bagažu, o gebėjimu pasinaudoti momentiniu visuomenės kaprizu, tampa destruktyviais visai politinei sistemai.
Ką galime pakeisti?
Bėda ta, jog sudėtingos problemos paprastų sprendimų neturi. Nesuprasdami to atsiduriame situacijoje, kai iš jautrių visuomenės klausimų besipumpuruojantys vieno klausimo politiniai sambūriai, grįsti ne organiškai sukauptu kompetencijų bagažu, o gebėjimu pasinaudoti momentiniu visuomenės kaprizu, tampa destruktyviais visai politinei sistemai. Griauname, nes manome, jog žinome geriau. Juk pervertęs kelis medicininius straipsnius ir perklausęs kokią online paskaitėlę jauties galįs sau diagnozuoti ligą, kodėl su valstybės valdymu turėtų būti kitaip?
Naujai realybei nėra pasiruošusi ir jau daug ką pergyvenusi tradicinės politikos sistema, todėl į diskusijas vis dar einama apsiginklavus argumentais apie tradicinis ekonominius, socialinius, kultūrinius planus. Tradicinės politikos įsižeminimas bei objektyvus realizmas, greičiausiai, ir yra didžiausia kliūtis pasipriešinti antisisteminių radikalų bangai. Didžiausios tradicinių partijų svajonės ir nerealiausi siekiai yra tokie normalūs ir higieniniai, jog ne tik kad neįkvepia masių, o kelia klausimą, kodėl mes vis dar to nepadarėme?
Tad jei vis dar skaitote – ne, nei Facebook’as, nei Whatsapp’as, nei kiti socialiniai tinklai demokratijos greičiausiai nesužlugdys. Ją sužlugdyti gali kompetentingų, pilietiškų, stiprių žmonių, kuriuos esame linkę laikyti savo visuomenės atramomis, užsižaidimas smulkmenomis ir prarastas troškimas atmerktomis akimis žiūrėti į ateitį. Demokratiją sužlugdyti gali lyderių paskandinimas kasdieninėje politinėje higienoje bei nesuteikiamos galimybės svajoti už mus visus, pasiūlyti mums visiems tikslą, už kurio galėtumėme susitelkti. Naujas požiūris į tradicinės politikos svajonę suteikia šansą demokratiją atrasti iš naujo.
Inga Vyšniauskienė yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narė.
