Vieni vaikai patiriamus sunkumus nukreipia į savo vidų: tuomet tampa uždari, prislėgti, neramūs, atsiranda įvairių baimių, menkėja savivertė, tampa sunku užmegzti santykius su aplinkiniais, randasi somatinių ligų, pradeda formuotis psichikos sutrikimai. Depresijos, nerimo sutrikimų, savižudybės rizikos atveju neretai stebimas vienos ar keleto iš smurto formų patyrimas vaikystėje.
Seniai žinoma tiesa, jog „smurtas gimdo smurtą“ praktikoje veikia labai tiesiogiai – tokiu atveju smurtą patyrę vaikai linkę į agresyvų, taisykles laužantį ar net nusikalstamą elgesį.
Kitais atvejais simptomai nukreipiami į išorę – seniai žinoma tiesa, jog „smurtas gimdo smurtą“ praktikoje veikia labai tiesiogiai – tokiu atveju smurtą patyrę vaikai linkę į agresyvų, taisykles laužantį ar net nusikalstamą elgesį.
Prie minėtų pasekmių galima pridėti ir priklausomybės ligų spektrą, kai paaugliams norisi pabėgti nuo sunkių patyrimų svaiginantis alkoholiu ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis.
Pasekmių sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Kiekvienu atveju jis savitas, tačiau nepriežiūra, fizinis smurtas ar bausmės, emocinis smurtas, seksualinė prievarta ar nepriežiūra – suvaidina itin reikšmingą ar net lemiamą vaidmenį.
Kartais girdžiu sakant, jog „patempus už ausies“ pasekmių nesimato. Galbūt ne visuomet matosi mėlynės, tačiau atliekant psichologinį įvertinimą labai gerai matomi sielos randai. Kiekvienas randas palieka savo žymę. Lengvesniu atveju atsiperkama vaiko nepasitikėjimu savimi, savęs nuvertinimu, menkesniais pasiekimais mokykloje. Kai randų pasidaro per daug, kai jie būna labai gilūs, pasekmės būna kur kas liūdnesnės, be laimingos pabaigos.
Kartais vis dar girdžiu klausiant: „argi tempimas už ausies, pliaukštelėjimas delnu vaikui čia jau smurtas?“, tuomet į klausimą atsakau klausimu: „o jeigu jums pro šalį einantis žmogus, kolega ar viršininkas temptų už ausies ar pliaukštelėtų delnu, laikytumėte tai smurtu?“. Dažniausiai pamatydavau priešais mane nuleistas akis ir pagalvodavau, kaip mūsų visuomenėje dar sunku matyti, vertinti žmogų kaip žmogų nuo pat jo gimimo. Tarsi vaikystė (o vėliau – ir senatvė) neįeitų į žmogaus sąvokos apibrėžimą.
Smurto sąvoka jau seniai apibrėžta ir vienodai suprantama visame pasaulyje psichikos sveikatos specialistų, tarptautinių organizacijų (PSO), tarptautiniuose teisės aktuose. Lietuvos Seime vis dar vyksta diskusijos, kaip išrasti dviratį, kai jis jau seniai išrastas. Didelė dalis Seimo narių balsavo už eilinį atidėjimą įstatymo pataisų, draudžiančių bet kokias smurto prieš vaikus formas. Didelėje dalyje (apie pusėje) Lietuvos šeimų smurtas prieš vaikus vis dar buvo ir yra naudojamas.
Suprantama, kad tokiu atveju, kai pats esi patyręs vienokių ar kitokių smurto apraiškų iš savo tėvų, kai jį naudojai augindamas savo vaikus, sunku pripažinti, kad smurtas nėra tinkama auklėjimo priemonė. Tačiau geri valstybės vedliai privalo perlipti per asmeninę patirtį ir nuvesti tautą toliau nei buvo nuėję patys. Tik tokiu būdu galėsime augti ir tobulėti kaip tauta.
Geri valstybės vedliai privalo perlipti per asmeninę patirtį ir nuvesti tautą toliau nei buvo nuėję patys.
Dalis tėvų (taip pat ir Seimo narių) nerimauja, jog priėmus fizines bausmes draudžiančias įstatymo pataisas vaikai bus atiminėjami iš šeimų be pagrindo. Vertindama dabartinę situaciją Lietuvoje, galiu drąsiai prognozuoti, jog taip tikrai nebus.
Priešingai, šiuo metu vykdoma deinstitucionalizacija, kurios pagrindinis siekis, kad vaikas augtų ne institucijoje, o šeimoje, plečiamas socialinių, psichologinių paslaugų vaikams ir tėvams spektras bei prieinamumas, siekiama, kad iškilus sunkumams, šeima sulauktų reikiamos pagalbos. Iš šeimos vaikas paimamas tik tuomet, kai kyla grėsmė jo sveikatai ar gyvybei.
Visi suprantame, iš kokio istorinio konteksto kilome, kokioje kultūroje augome, kaip patys buvome auginti ir kad pokyčiams reikia laiko. Tačiau kad jie įvyktų, sprendimus priimti reikia jau dabar. Belieka tikėtis, kad šįkart politikams užteks politinės valios uždrausti skriausti Lietuvos žmones, Lietuvos vaikus ir, kad žvakelė, kurią daugelis uždegė už šeimoje mirtinai sumuštą berniuką, bus paskutinė.
Ingrida Bobinienė yra organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė
