Joje, be esamos taisyklės, kad Lietuvos Respublikos pilietis kitos valstybės pilietybę turi teisę turėti tik atskirais išimtiniais atvejais, norima įtvirtinti kitą taisyklę, kuri sudarys prielaidas daugybinei pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu: Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę neprarastų Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijęs Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę.
Nors iki referendumo liko mažiau nei mėnuo, dalykiškų diskusijų apie tai, ką iš tikrųjų reiškia referendumui teikiama Konstitucijos pataisos formuluotė, kokios būtų pasekmės ją priėmus referendume, beveik nėra. Todėl, nesiekiant agituoti už vieną ar kitą konkretų pasirinkimą referendume, norėtųsi pasidalinti teisinėmis įžvalgomis, kurios neapsiribotų vien tiktai emociniais argumentais dėl referendumo įtakos Lietuvos Respublikos pilietybės – ar netgi lietuvybės – išsaugojimui.
Kam būtų suteikta galimybė būti ir kitos valstybės piliečiu?
Referendumui teikiamoje formuluotėje siūloma, kad pilietybę išsaugotų Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę. Kartais tai klaidingai aiškinama kaip galimybė pilietybę išsaugoti tik lietuviams. Toks aiškinimas yra grindžiamas nepagrįstu Lietuvos Respublikos pilietybės ir lietuvių tautybės tapatinimu.
Ir pagal tarptautinę, ir pagal konstitucinę teisę pilietybė suprantama kaip ypatingas asmens teisinis ryšys su valstybe, o ne kaip tautybės sinonimas. Pavyzdžiui, pagal Europos konvenciją dėl pilietybės, pilietybė nėra asmens etninės kilmės rodiklis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pilietybė suvokiama kaip asmens teisinė narystė Lietuvos valstybėje – jo teisinė priklausomybė pilietinei Tautai (valstybinei bendruomenei), kuri nėra tapati etninei lietuvių tautai.
Taigi pilietybė, kaip ypatingas asmens ir valstybės teisinis ryšys, nėra ir negali būti tapatinama su tautybe. Lietuvos Respublikos piliečio ir lietuvio sąvokos nėra tapačios. Vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsniu, piliečiai negali būti diskriminuojami pagal jų tautybę (beje, tai yra vienas iš pilietybės principų, įtvirtintų jau minėtoje Europos konvencijoje dėl pilietybės). Todėl asmens tautybė negali būti pagrindu diferencijuoti piliečių teisių ir statuso, be kita ko reglamentuojant pilietybės netekimo ar išsaugojimo klausimus.
Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje, kaip svarbiausias pilietybės įgijimo būdas yra išskirtas pilietybės įgijimas gimstant. Dažniausiai pilietybė įgyjama gimstant pagal ius sanguinis principą, tai yra pagal tėvų (bent vieno iš jų) pilietybę.
Taigi pagal referendumui siūlomą formuluotę pilietybės neprarastų tie Lietuvos Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, kurie ją įgijo gimimu dėl to, kad nors vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Būtent šie piliečiai ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę. Neabejotina, kad dauguma jų yra lietuviai, tačiau lygiai taip pat tai gali būti lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų, totorių ar bet kurios kitos tautybės, etninės kilmės asmenys.
Paminėčiau, kad ir pagal tarptautinę, ir pagal konstitucinę teisę preferencijos tautybės ar etninės kilmės pagrindu galimos tik reguliuojant pilietybės įgijimą. Tai atsispindi tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Europos konvencijoje dėl pilietybės. Šiuo požiūriu referendumui siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė nieko nekeistų. Pilietybės įstatyme, kuris, beje, turėtų tapti konstituciniu įstatymu, ir toliau kaip vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės principų turėtų likti kiekvieno lietuvio teisė į pilietybę, kuri būtų įgyvendinama supaprastintos natūralizacijos tvarka, suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę tiems lietuviams, kurie jos anksčiau niekada neturėjo.
Ir pagal tarptautinę, ir pagal konstitucinę teisę pilietybė suprantama kaip ypatingas asmens teisinis ryšys su valstybe, o ne kaip tautybės sinonimas.
Įgijus kokių valstybių pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybė nebūtų prarandama?
Pagal referendumui teikiamą formuluotę galimybė išsaugoti pilietybę būtų suteikta Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įgytų ne bet kurių kitų, o Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę. Kitaip tariant, tokių valstybių sąrašas būtų nustatytas remiantis objektyviu pagrindu – Konstitucijoje įtvirtinta vakarietiška Lietuvos valstybės geopolitine orientacija, o ne sudarytas nesant jokių aiškių konstituciškai pagrįstų atrankos kriterijų.
Tokia formuluotė atsirado neatsitiktinai. Pilietybės institutas yra labai svarbus Lietuvos Respublikos konstitucinei tradicijai. Jo reikšmę iliustruoja tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis, kurį siūloma keisti referendumu, yra Konstitucijos I skirsnyje, kurio nuostatos, kitaip nei dauguma kitų konstitucinių nuostatų, gali būti keičiamas vieninteliu būdu – referendumu. Tai lemia dvejopas pasekmes: viena vertus, didesnę Lietuvos valstybingumui svarbaus instituto apsaugą, didesnį pilietybės santykių, piliečių korpuso stabilumą, antra vertus – sumažina galimybes lanksčiai reaguoti į tarptautinio gyvenimo realijas, tokias kaip migracijos procesai, taigi, galbūt ir pačių Lietuvos Respublikos piliečių poreikius.
Būtent piliečiai sudaro Lietuvos valstybinę bendruomenę (pilietinę Tautą), be kurios Lietuvos valstybė negalėtų egzistuoti. Kadangi pilietybė suponuoja lojalumą atitinkamai valstybei, savaime suprantamas yra Lietuvos valstybės saugumo interesas, kad jos piliečiai, turintys kitų valstybių pilietybę, neturėtų lojalumo konfliktų, tai yra kad Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų piliečiai tokių valstybių, kurių tikslai yra priešingi Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Štai kodėl daugybinės pilietybės ribojimas yra Lietuvos konstitucinė tradicija nuo 1919 m. Pilietybės įstatymo, o ypač – 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos, kurios 9 straipsnyje buvo labai panaši į galiojančios Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį nuostata, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Tokia nuostata buvo siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių lojalumą tik Lietuvos valstybei, ypač išvengti galimybės, kad Lietuvos piliečiai tuomet turėtų Rusijos (SSRS) ar Lenkijos pilietybę. 1992 metais priimant Konstituciją daugybinės pilietybės ribojimo priežastys buvo labai panašios: ypač siekta atsispirti tuometinei Rusijos iniciatyvai tam tikriems asmenims sudaryti galimybę turėti dvigubą Lietuvos ir Rusijos pilietybę (1996 metais priimtame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kaip viena iš grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui buvo įvardintos kitų valstybių pastangos įtvirtinti dvigubą pilietybę).
Akivaizdu, kad grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui niekur nedingo. Tai rodo ir 2014 metais Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą. Tačiau Lietuvos saugumo situacija yra iš esmės kitokia: jau 15 metų ji yra Europos Sąjungos ir NATO narė, nors, kaip 2017 metais pažymėjo ir Konstitucinis Teismas, visateisė valstybės narystė Europos Sąjungos ir NATO automatiškai nekeičia nacionalinių konstitucinių institutų, įskaitant pilietybės. Galiausiai, pastaruosius kelis dešimtmečius vykstančios Lietuvos piliečių emigracijos kryptis yra būtent kai kurios Europos Sąjungos ir NATO šalys.
Todėl, paisant nacionalinio saugumo interesų, Konstitucijoje įtvirtinta vakarietiška Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra optimaliausias ir labiausiai konstituciškai pagrįstas variantas, norint keisti Konstitucijoje įtvirtintą negatyvų požiūrį į daugybinę pilietybę, tai yra praplečiant daugybinės pilietybės galimybes. Jis taip pat labiausiai derėtų su Lietuvos konstitucine tradicija, kuriai galima priskirti ir tam tikru tarpukario laikotarpiu buvusį liberalesnį požiūrį į dvigubą pilietybę, susijusį su Lietuvos piliečių emigracija į Vakarus (1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietis „nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu“).
Vakarietiškos geopolitinės orientacijos principas yra vienas iš pamatinių ir Lietuvos nacionalinį konstitucinį identitetą atspindinčių principų. Kaip 2014 metais pažymėjo Konstitucinis Teismas, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama universalių konstitucinių vertybių bendrumu su demokratinėmis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėmis.
Vakarietiška Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija Konstitucijoje yra įtvirtinta pozityviuoju ir negatyviuoju aspektais: pozityvusis aspektas reiškia konstitucinį visateisės narystės Europos Sąjungoje ir NATO imperatyvą, negatyvusis – draudimą priklausyti postsovietinėms sąjungoms, tokioms kaip Nepriklausomų valstybių sandrauga ir kiti buvusios SSRS pagrindu sukurti politiniai, kariniai, ekonominiai ar kitokie valstybių susivienijimai (pvz., Eurazijos ekonominės sąjunga ar Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija).
Referendumui teikiama Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė sudaro prielaidas konstituciniame pilietybės įstatyme atspindėti abu minėtus geopolitinės valstybės orientacijos principo aspektus. Jie ir yra tie objektyvūs nacionalinio saugumo interesus atitinkantys kriterijai, kuriais remiantis būtų apibrėžtas sąrašas valstybių, kurių piliečiais galėtų tapti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę, neprarasdami turimos Lietuvos Respublikos pilietybės. Šie kriterijai padėtų išvengti subjektyvumo ir atsitiktinumo nustatant tokių valstybių sąrašą (kaip, pvz., Latvijoje, kur tokių valstybių sąrašas yra nustatytas dalį valstybių tiesiog išvardinant bei nenurodant jokių priežasčių), o kartu ir nuolatinių diskusijų ir mėginimų vėliau šį sąrašą plėsti be aiškesnių kriterijų.
Beje, Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų kategorija jau buvo įtvirtinta Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (galiojusioje 1996-2003 m.) ir yra įtvirtinta galiojančiame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme.
Taigi, vadovaujantis pozityviuoju Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektu, valstybėms, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, pirmiausia priklausytų kitos Europos Sąjungos ir (arba) NATO narės (iš viso – 34 valstybės, t. y. 27 ES narės ir dar 7 ES narėmis nesančios NATO valstybės, įskaitant JAV, Kanadą, Norvegiją ir kt.; šiam sąrašui, kaip NATO narė, priklausytų ir Jungtinė Karalystė, jei galiausiai ji išstotų iš ES). Vakarietiškos geopolitinės kriterijus atitinkančiomis valstybėmis taip pat laikomos Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės (be ES narių ir NATO narėmis esančių Islandijos ir Norvegijos, joms dar priklauso Lichtenšteinas). Beje, ES pilietybė nelaikoma kitos valstybės pilietybe, nes yra išvestinė ir papildanti ES valstybės narės nacionalinę pilietybę; ES pilietybė įgyjama ir jos netenkama kartu su valstybės narės pilietybe.
Narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), kuri yra išsivysčiusių demokratinių ir rinkos ekonomikos valstybių organizacija, atsiradusi pertvarkius Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją (prisijungus JAV ir Kanadai), taip pat paprastai preziumuojama kaip vakarietiškosios geopolitinės orientacijos kriterijus. Šios organizacijos nares priskyrus prie europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių, sąrašas šalių, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, būtų papildytas dar 7 valstybėmis (Australija, Čile, Izraeliu, Japonija, Meksika, Naująja Zelandija, Korėjos Respublika). Taigi referendumui teikiama formuluotė sudarytų prielaidas Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę įgyti iš viso 42 vakarietiškos geopolitinės orientacijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę, neprarandant Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pagal tarptautinę teisę pilietybės reguliavimas pirmiausia priklauso valstybės kompetencijai.
Vadovaujantis negatyviuoju Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektu, valstybėms, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, negalėtų priklausyti minėtosios Nepriklausomų valstybių sandraugos, Eurazijos ekonominės sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ar kitų buvusios SSRS pagrindu sukurtų organizacijų narės, net jei jos taptų EBPO narėmis. Šiuo metu yra 10 tokių valstybių (Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizstanas, Moldova, Rusija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas).
Kokie yra tarptautiniai įsipareigojimai daugybinės pilietybės srityje?
Pagal tarptautinę teisę pilietybės reguliavimas pirmiausia priklauso valstybės kompetencijai. Tarptautinė teisė nustato tik tam tikrus su pagrindinių žmogaus teisių apsauga susijusius principus, kurių būtina laikytis kaip minimalaus standarto, įskaitant daugybinės pilietybės klausimų sprendimą. Šie pilietybės principai įtvirtinti Europos konvencijoje dėl pilietybės: pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę; antra, turi būti vengiama bepilietybės; trečia, iš niekieno savavališkai negali būti atimta pilietybė; ir ketvirta, asmens santuokinis statusas neturi turėti įtakos turimai asmens pilietybei.
Daugybinės pilietybės aspektu tarptautinė teisė, ypač Europos Tarybos lygiu, XX-ajame amžiuje patyrė ženklią transformaciją: nuo griežtai neigiamos nuostatos daugybinės pilietybės atžvilgiu (pareigos mažinti daugybinę pilietybę, kuria buvo grindžiama 1963 metų Europos Tarybos konvencija dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybė ribojimo ir karo prievolės tuo atveju) iki neutralaus požiūrio į daugybinę pilietybę, įtvirtinto 1997 metų Europos konvencijoje dėl pilietybės.
1997 metų Europos konvencijos dėl pilietybės nuostatos nevaržo valstybės, kuri yra šios konvencijos šalis, teisės savo vidaus teisėje nustatyti, ar piliečiai, kurie įgyja arba turi kitos valstybės pilietybę, išlaiko savo pilietybę ar jos netenka, ar pilietybės įgijimas arba išlaikymas priklauso nuo kitos pilietybės atsisakymo arba netekimo (15 straipsnis). Kaip minimalus tarptautinis standartas šioje konvencijoje žmogaus teisių apsaugos interesais nustatyti trys pagrindiniai atvejai, kuriais valstybė privalo leisti daugybinę pilietybę, nepriklausomai nuo jos požiūrio į daugybinę pilietybę apskritai: pirma, vaikams bent iki pilnametystės turi būti laiduojama daugybinė pilietybė, kada kelias pilietybes jie įgyja gimimu dėl skirtingų tėvų pilietybių ar skirtingų pilietybės įgijimo principų kolizijos; antra, sutuoktiniams – kai pilietybė automatiškai įgyjama sudarius santuoką; trečia, asmenims, kuriems buvo suteiktas prieglobstis (pilietybės atsisakymas šiose situacijose dažnai neįmanomas dėl toje šalyje jiems gresiančio pavojaus). Daugybinės pilietybės galimybių nustatymas visais kitais atvejais yra paliktas valstybių diskrecijai, jei laikomasi tokių bendrųjų principų, kaip asmenų nediskriminavimas.
Kadangi kol kas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje griežtai ribojama (atskirais išimtiniais atvejais) daugybinės pilietybės galimybė, Lietuvos valstybės diskrecija šioje srityje yra artima absoliučiam daugybinės pilietybės draudimui. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tai yra teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Toks konstitucinis reguliavimas yra suderinamas su minėtaisiais minimalaus tarptautinio standarto reikalavimais ir sudaro prielaidas pilietybės įstatyme numatyti pagal tarptautinę teisę būtinus daugybinės pilietybės atvejus.
Tuo pačiu itin griežtas konstitucinis daugybinės pilietybės ribojimas lemia įstatymo leidėjo pareigą pilietybės įstatyme numatyti atitinkamą pilietybės netekimo pagrindą, tai yra jog Lietuvos Respublikos pilietis netenka pilietybės įgijęs kitos valstybės pilietybę. Tarptautinėje teisėje šis pilietybės netekimo pagrindas yra visuotinai pripažįstamas ir nėra laikomas pilietybės atėmimu, nes yra grindžiamas valstybės nuožiūros laisve nustatyti griežtą daugybinės pilietybės ribojimą ir dėl to savanorišką kitos valstybės pilietybės įgijimą traktuoti ir kaip savo pilietybės atsisakymą.
Taigi Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimas neprieštarauja nei galiojančiose Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatose nustatytas itin griežtas daugybinės pilietybės ribojimas, nei galimas liberalesnis daugybinės pilietybės reguliavimas, jei referendume būtų priimtas siūlomas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimas.
Beje, paminėtina, kad pagal referendumui teikiamą Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę pilietybės santykius siūloma reguliuoti ne ordinariniu, o konstituciniu įstatymu. Tai lemtų didesnį pilietybės santykių teisinio reguliavimo stabilumą.
Kokios būtų galimybės turėti daugybinę pilietybę išplėtimo teisinės pasekmės?
Tarptautiniai įsipareigojimai gali būti reikšmingi diskutuojant apie galimo daugybinės pilietybės galimybių išplėtimo teisines pasekmes, apie kurias referendumo kontekste paprastai nėra kalbama. Kokius dar konstitucinius ir kitus teisinius klausimus gali tekti spręsti, jeigu referendumu būtų priimtas siūlomas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimas?
Kitos valstybės pilietybės turėjimas pagal Konstituciją negali teikti privilegijų ir būti pagrindu atleisti nuo konstitucinių pareigų, taigi ir karo prievolės, vykdymo.
Pirma, daugybinės pilietybės klausimo sprendimas neturėtų būti supaprastintai suvokiamas kaip tik Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų pataisa. Konstitucinis Teismas ne kartą yra užsiminęs, jog daugybinės pilietybės išimties virsmas plačiai taikoma taisykle yra susijęs su kitu konstituciniu klausimu – daugybinę pilietybę turinčių asmenų galėjimu būti išrinktais Seimo nariais. Pagal analogiją su 2010 metų EŽTT sprendimu byloje Tanase prieš Moldovą galima daryti prielaidą, kad daugybinei pilietybei tapus plačiai paplitusiu reiškiniu draudimas tokią pilietybę turintiems asmenims būti parlamento nariais būtų traktuojamas kaip neproporcingas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) (jos Pirmojo protokolo 3 straipsnio) ginamos pasyviosios rinkimų į įstatymų leidžiamąsias institucijas teisės ribojimas, nes pakankamai didelei šalies piliečių daliai būtų užkirstas kelias kandidatuoti į parlamentą.
Atsižvelgiant į tai, diskutuotinas klausimas dėl paskesnio Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo, atveriant kelią ir kitų šalių pilietybę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams tapti Seimo nariais. Kitaip, ženkliai išaugus daugybinę pilietybę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių skaičiui, kiltų klausimas dėl Konstitucijos 56 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo Seimo nariams turėti tik Lietuvos Respublikos pilietybę ir minėtame EŽTK Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintų visuotinių ir lygių rinkimų į įstatymų leidžiamąsias institucijas principų suderinamumo.
Antra, sprendžiant su daugybinės pilietybės galimybių liberalizavimu susijusius klausimus derėtų rasti būdą, kaip sureguliuoti daugybinę pilietybę turinčių asmenų konstitucinių pareigų (tokių, kaip karo prievolė) atlikimo klausimus, kad būtų paisoma ir Konstitucijos, ir tarptautinių įsipareigojimų. Nors kartais diskusijose apie daugybinės pilietybės išplėtimą tai ir pamirštama, akivaizdu, kad pilietybė suponuoja ne tik piliečių teises, bet ir pareigas valstybei. Tad pagrindinis klausimas yra kaip užtikrinti, kad visi šalies piliečiai, nepaisant to, ar jie turi dar kurios nors kitos valstybės pilietybę, būtų traktuojami vienodai konstitucinės karo prievolės srityje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją visi piliečiai yra lygiateisiai ir turintys vienodas konstitucines pareigas valstybei.
Todėl kitos valstybės pilietybės turėjimas pagal Konstituciją negali teikti privilegijų ir būti pagrindu atleisti nuo konstitucinių pareigų, taigi ir karo prievolės, vykdymo. Kitaip tariant, daugybinės pilietybės galimybių išplėtimas pagal Konstituciją neturėtų menkinti pačios pilietybės, kaip ypatingą reikšmę Lietuvos valstybingumui turinčio instituto, sampratos ar būti Lietuvos Respublikos piliečių diskriminavimo, pagal tai, ar jie turi kitos valstybės pilietybę, priežastimi.
Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar pagal Konstituciją galima nustatyti, kad nuo karo prievolės būtų atleidžiami kitos valstybės pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, net ir jeigu jie būtų atlikę karo prievolę tai kitai valstybei (t. y. prioritetą karo prievolei tai valstybei, kurioje daugybinę pilietybę turintys asmenys gyvena, kaip numatyta Europos konvencijoje dėl pilietybės). Abejotina Konstitucijos požiūriu būtų ir galimybė sudaryti tokio turinio dvišales sutartis su kitomis valstybėmis. Beje, tokių dvišalių sutarčių galimybė apskritai yra labiau teorinė, nes pastaruoju metu valstybių praktikoje jos ne itin sutinkamos. Taigi galbūt tektų susimąstyti ir apie galimybę keisti karo prievolę įtvirtinantį Konstitucijos 139 straipsnį.
Dvišalių sutarčių galimybė apskritai yra labiau teorinė, nes pastaruoju metu valstybių praktikoje jos ne itin sutinkamos.
Galiausiai, trečia, derėtų diskusijose matyti ir balso (aktyviosios rinkimų) teisės klausimą. Viena vertus, daugybinės pilietybės galimybių išplėtimas, tikėtina, neleistų dėl emigracijos ir kitų valstybių pilietybės įgijimo mažėti Lietuvos Respublikos piliečių skaičiui. Kita vertus, daugybinę pilietybę turinčių ir gyvenančių užsienyje asmenų skaičiaus didėjimas galėtų būti vis mažesnio dalyvaujančių rinkimuose ir referendumuose piliečių procento priežastis. Kaip rodo praktika, užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių domėjimasis rinkimais ir referendumais Lietuvoje yra gana menkas (išskyrus kiek didesnį domėjimąsi referendumu dėl daugybinės pilietybės). Ilgainiui gali vis sunkiau būti pasiekti būtiną referendumams ir rinkimams įvykti dalyvaujančių rinkėjų skaičiaus slenkstį.
Atsižvelgiant į tai, galima būtų diskutuoti dėl tokios pat sąlygos nustatymo aktyviajai rinkimų teisei įgyvendinti, kokia Konstitucijoje yra įtvirtinta pasyviajai teisei įgyvendinti (tai yra, reikalavimas gyventi Lietuvoje, norint dalyvauti rinkimuose). Kai kuriose valstybėse, kurios plačiai leidžia savo piliečiams turėti ir kitų šalių pilietybę bei todėl turi didelį užsienyje gyvenančių piliečių skaičių, balsuoti gali tik šalyje gyvenantys piliečiai (pavyzdžiui, Airija ir Izraelis neleidžia dalyvauti rinkimuose piliečiams, kurie nuolat negyvena šiose valstybėse). Be rinkėjų slenksčio problemos sprendimo, tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas užtikrinti, kad sprendimus dėl šalies priimtų tik su šalimi savo ateitį siejantys piliečiai.
Būtent todėl diskusijose dėl referendumui pateikto klausimo norėtųsi matyti ir daugybinės pilietybės šalininkų, ir oponentų nuomonę dėl galimų referendumo pasekmių.
Dr. Ingrida Danėlienė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentė.
