Visgi, padorumo ir logikos požiūriu tai tas pats, kas traukti „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“ pramaišiui su tremtinių dainomis apie dulkėtą traukinį ir mėlynas vosylkas. Nes tai tie, kas garsiausiai sriūbauja dėl skolos šiandien, prieš ketverius metus garsiausiai šaukė apie žlugdomą vidaus vartojimą ir būtinybę jį “skatinti“. Kuo? Kuo, kuo – kitų išteklių neturint, žinoma, kad skolintais pinigais, t.y. dar didesne skola. Dainorėlių būryje gerai girdimi balsai ir tų, kurie turėjo visas galimybes savo laiku padaryti taip, kad Lietuvai skolintis reikėtų gerokai mažiau, o gal ir iš viso nereikėtų. Bet kažkodėl nematė reikalo tuo daryti, bet mato reikalą dabar plyšauti.
Kadangi iš dainos žodžių neišmesi, Eurostatui patvirtinus 2012 m. skolos duomenis verta panagrinėti šios dainos apie „praskolintą“ Lietuvą posmelius, klajojančius po politikų kalbas, interneto komentarus ir šiaip po margą svietą. Tiems, kurie iš principo netiki statistika, nes ji „visada meluoja“, vargti skaitant ir spjaudantis komentaruose neverta – žymiai daugiau naudos bus, jeigu išnešite šiukšles ar atnešite iš rūsio bulvių.. Kiti gal ras atsakymą į kokį nors ramybės nedavusį klausimą ar progą kontruktyviai pasiginčyti. Įspėju, kad tekstas ilgas. Nes ir daina labai ilga.
Taigi, pirmas posmas – tragiškasis.. „Lietuvos skolą buvusioji Vyriausybė užaugino 50 mlrd. kažkokių pinigų“
Kodėl „kažkokių pinigų“? Todėl, kad ne tik interneto komentaruose gyvuoja, bet ir į Seimą pakliuvusių ponių ir ponų lūpomis sklido legenda, kad per 2009-2012 m. Lietuvos skola padidėjo net 50 mlrd. dolerių! Keista, kad ne svarų, bet kalbėtojai gal nežino, kad svaras – brangesnė valiuta, tad įspūdis būtų dar didesnis.
Taigi, 2012 m. pabaigoje valstybės (ar tiksliau valdžios sektoriaus, nes įskaitomos ir savivaldybių skolos) skola pasiekė 46 mlrd. litų. 2008 m. pabaigoje ji buvo 17,4 mlrd. litų (čia statistika gali šiek tiek suklaidinti, bet apie tai vėliau). Tad, kaip besuksi, skola per 4 metus padidėjo 28,6 mlrd. litų. Tai daug, nors visgi gerokai mažiau, nei liudija legendos ir padavimai, jau nekalbant apie tas legendas, kurios yra denominuotos doleriais.
Apie tai, kodėl padidėjo skola – kituose posmuose. Pirmame tiesiog išsiaiškinkime tikslius skaičius. Tiems, kurie žino kiek didesnį skolos skaičių (46,6 mlrd. litų), priminsiu, kad nemaža dalis skolos išleista JAV doleriais, tad jo kursui svyruojant kinta ir buhalterinis skolos įvertis. Tačiau realios skolos naštos šie svyravimai nekeičia, nes dolerinė skola nuo jų apdrausta. Tad toliau naudosime 46 mlrd. litų rodiklį, kaip tiksliausiai atspindintį tai, ką esame skolingi kaip valstybė. Taipogi, nors dažnam merui atrodo, kad už jo vadovaujamos savivaldybės skolas atsakinga Finansų ministerija (ar bent jau buvo, nes dabar gal jau valdžioje „savi“), savivalda už savo finansus atsakinga pirmiausia pati. Be to, nepaisant komplikuotos kai kurių atskirų savivaldybių padėties bendras savivaldybių skolos lygis tėra tik mažoji bendro skolos pyrago dalis (2 mlrd. litų arba 4,3 proc.) ir per 4 metus padidėjo 700 mln. litų. Tad koncentruokimės į didžiuosius skaičius ir aiškinkimės, iš kur atsirado likę 28 mlrd. litų skolos prieaugio.
Antras posmas – detektyvinis… „Buvusioji Vyriausybė prisiskolino 28 mlrd. litų ir nežinia kur padėjo“
Domėjimasis viešaisiais finansais Lietuvoje paprastai apsiriboja konstatavimu, kad valstybė „lupa nepakeliamus mokesčius“ ir „nieko neduoda“. Tokioje priešybių vienybėje gyvena dažnas, laukdamas, kol pagaliau kokia Vyriausybė „duos daugiau ir ims mažiau“, tarsi ji ką nors savo turėtų. Tuo tarpu atsiribojus nuo politinių simpatijų ir pamąsčius gana buitinėmis kategorijomis pavyktų nesudėtingai įžvelgti paralelę tarp valstybės ir šeimos piniginės: įplaukos yra tai, ką uždirba ir bendram labui suneša visi šeimos nariai, išlaidos – tai, ko bendru sutarimu reikia. To, ką uždirbi, paprastai nepakanka visiems norams patenkinti – kaip šeimoje, taip ir valstybėje. Jeigu sutariama išleisti daugiau nei gaunama pajamų, iš ko padengiamas skirtumas? Iš santaupų, jeigu jų yra, arba skolinantis, jeigu santaupų nėra – įvertinus riziką ir galimybes skolą atiduoti. Nereta šeima ir apie blogesnius laikus linkusi pagalvoti, t.y. pataupyti, valstybėje, deja, apie juos pagalvojama rečiau. Galbūt todėl, kad čia gana lengva problemą permesti kitiems, ką ir liudija pastarieji penkeri metai.
Kai šeimoje tenka susitarti trims ar penkiems, tai nevisada būna paprasta. Valstybėje per išrinktus politikus tenka sutarti trims milijonams, tad nenuostabu, kad dėl aibės interesų, kuriuos reikia kažkaip suderinti, sprendimas dėl biudžeto visada bus kritikuojamas – juk vienam gali visiškai nerūpėti investicijos, o tik vartojimas čia ir dabar, kitam nerūpės kiek išleidžiame ligotiems ir seniems, nes jis jaunas ir sveikas. Dažnas sako: jeigu aš tvarkyčiau, tai daryčiau kitaip, nors nelabai susimąsto, kad yra ir kitokių žmonių ir kitokių jų poreikių bei požiūrių. Todėl nenuostabu, kad biudžetu paprastai nepatenkinti visi. Įskaitant ir finansų ministrą.
Eurostat patvirtintais duomenimis, viešųjų finansų deficitas per 2009-2012 m. atrodė taip: 2009 m. – 8,7 mlrd. litų, 2010 m. – 6,9 mlrd. litų, 2011 m. – 5,8 mlrd. litų ir 2012 m. – 3,7 mlrd. litų. Tiek – 25 mlrd. litų - išlaidos viršijo pajamas per 4 metus. Kadangi Eurostat duomenys pateikiami įsipareigojimų principu, be to, apima pensijų reformos kaštus, ieškodami skolos augimo šaknų pasinaudokime ir pinigų srautų statistika – ji geriau parodo faktinį poreikį skolintis. Pasinaudoję šiais duomeninis gausime, kad per 2009-2012 m. Lietuva (neįskaitant savivaldybių) viso išleido beveik 23 mlrd. litų daugiau nei surinko mokesčių. Skaičius kažką primena, tiesa? Jis neatsitiktinai panašus į skolos padidėjimą – būtent skolintais pinigais tas išlaidų perviršis ir buvo padengtas. Štai ir piešinėliai – vienas Statistikos departamento iš šios dienos pranešimo spaudai, iliustruojantis skolos ir deficito santykio su BVP pokyčius:
 |
| Grafikas |
Kitas mano, kur ta pati informacija pateikiama milijardais litų:
 |
| Grafikas |
Abiejų išvada ta pati ir paprasta kaip blynas– kuo mažesnis deficitas, tuo nuosaikiau auga ir skola (beje, skolos prieaugiai pamečiui gali nesutapti su konkrečių metų deficitu, nes lėšos kitų metų pradžiai paprastai kaupiamos iš anksto).
Va koks paradoksas aiškėja: nors ir mokesčiai buvo didinami, ir išlaidos mažinamos, o pasirodo vistiek skolintis teko daug. Tad kiek būtume pasiskolinę 2008-ųjų rudenį Seimui patvirtinus G.Kirkilo Vyriausybės pateiktis „kosmoso“ biudžetus ir nieko nedarant, nes, mat, „nepopuliaru ir žmonės nemėgsta“? Niekas nebūtų mums skolinęs, bet utopijų svarstyti juk nedraudžiama. Tad vien 2009 m. būtume pasiskolinę dar 4-5 mlrd. litų daugiau, o per visą laikotarpį – ir 12-14 mlrd. papildomai. Ir šįmet biudžeto skylių kamšymui paskolintumėme papildomai ne 1, o dar kokius 3 mlrd. litų. Ir skolos aptarnavimo išlaidos siektų ne 2,3 mlrd., o visus 3 mlrd. litų ir daugiau. Tai štai jums ir pseudoskatinimo kaina.
Kai žmonės girdi, kad skolinamasi deficitui ar „biudžeto skylėms kamšyti“, jie dažnai niekaip savęs su tuo deficitu susieti net nebando. Yra kažkokios abstrakčios skylės, kurių kažkas pridarė ir kodėl tai turi rūpėti eiliniam mokesčių mokėtojui, kuris sugeba išgyventi iš to, ką turi? Dar daug kalbama apie tai, kad skolininamasi „pravalgymui“, tarsi pasiskolintas lėšas pravalgo kažkoks mistinis smakas, apsikabinęs biudžeto puodą. Tad čia kyla ir kitas natūralus klausimas: ar galėjo Lietuva imti 2009 metais ir padaryti tai, ko nebuvo padariusi dar niekada, net pačiais pinigingiausiais metais – imti gyventi pagal pajamas, kad nebereiktų skolintis?
Tad kieno gi kišenėse nusėdo pasiskolinti pinigai ir kas juos „pravalgė“? Sodrai jau 2008 m. pritrūko pajamų einamosioms išlaidoms apmokėti, tad buvo sunaudotas turėtas 1 mlrd. litų rezervas. Jeigu pajamų nepakako dar santykinai pusėtinais 2008-isiais vos keturių mėnesių trukmės šviežiausiam pensijų padidinimui, kaip jų galėjo pakakti 2009-aisiais ir vėliau, kai dėl krizės mažėjo darbo užmokesčio fondas, į išlaidas persikėlė jau ne 4 mėnesių, o pilnų metų poreikis, o rezervas buvo tuščias? Kadangi lengva ranka 2007-2008 m. didinti įsipareigojimai buvo „atsukti atgal“ tik iš dalies (prisiminkite, kiek didėjo vidutinė pensija 2007-2008 m. ir kiek ji sumažėjo 2010-2011 m. Taigi.), likusią dalį teko skolintis. Sodra per 2009-2012 m. išleido beveik 10 mlrd. litų daugiau, nei surinko pajamų. Tokiu būdu, nesunkiai jau ir išsiaiškinome, kur „dingo“ 10 mlrd. padidėjusios skolos: 2009-2010 m. kas ketvirtas, o 2011-2012 kas penktas bet kokios išmokos (pensijos, motinystės, ligos ar nedarbo) gavėjo iš Sodros gautas litas buvo skolintas. Tie, kurie rypauja dėl „praskolintos“ Lietuvos, kartu keiksnodami buvusią Vyriausybę ir dėl sumažintų (ar „pavogtų“ – tarsi būtų galima pavogti tai, ko nėra) pensijų bei įvairių Sodros išmokų, galėtų nuoširdžiai pabalsuoti savo vidiniame referendume: dar 25 proc. mažesnės Jūsų (ar Jūsų artimųjų) pajamos iš Sodros nuo 2009-ųjų iki šiolei ir 10 mlrd. litų mažesnė Lietuvos skola, ar tai, kas yra dabar? Galite neatsakyti, bet beveik neabejoju, kad mažesnė skola (reiškianti ir mažesnes pajamas) tokiame referendume neturėtų jokių šansų.
Jau, atrodo, išsiaškinome, kur „pradingo“ 10 mlrd. litų skolos padidėjimo – vien Sodros deficitui finansuoti. Beje, tie, kurie galvoja, kad situacija būtų kitokia, jeigu „Sodra“ būtų gavusi dotaciją, o ne paskolą deficitui dengti, tegul galvoja iš naujo – tie pinigai vistiek būtų buvę valstybės pasiskolinti. Tad ant popieriaus „subalansuota“ Sodra galėtų net paskatinti geraširdžius politikus priimti neadekvačius situacijai išmokas didinančius sprendimus.
Nesunku išsiaiškinti ir likusiųjų likimą: Sodros biudžetas didelis, tačiau dar didesnis – valstybės biudžetas, iš kurio išlaikomos kitos viešojo gyvenimo sritys. Dar beveik 13 mlrd. litų skolos būtume sutaupę, jeigu valstybės biudžetas būtų tapęs subalansuotas – pedagogų, medikų, policininkų atlyginimai, šalpos ir socialinės paramos išmokos, „tautinės“ išlaidos investicijoms (keliams ir statyboms) ir kultūrai 2009 m. būtų sumažintos papildomai dar kokiu trečdaliu. Ir – pabrėžiu – iki šiol visus 5 metus tokios sumažintos išlikę.
Antro posmo variacija: „Pasiskolintus pinigus išsidalino valdininkai, kiti negavo nieko“
Tai tik variacija, nes ji iš esmės apie tą patį, kas kalbama aukščiau. Yra tokių, kurie tiki, kad viešosios lėšos išleidžiamos daugiausia valdininkų algoms ir kariuomenei. O kur tas mitinis „paprastas žmogus“?! Jam tik skolos lieka…
Bjauru, kad tokį įsitikinimą kursto ir politikai. Prisideda ir pikanterijos ieškanti žiniasklaida. Štai vienoj laidoj apie skolą BFK pirmininkas B.Bradauskas bedė: priedų ir priemokų ministerijose buvo išmokėta- pamanykit – net keli ar keliolika milijonų! Suprask, va kaip ta skola padidėja. Pigu ir veiksminga, žinant, kad daugumai žmonių 36 milijardai (tokios mūsų bendros išlaidos) ar 9 milijonai – vienodai neįsivaizduojami pinigai, o “priedai ir priemokos“ skamba kaip „premijos ir dovanos“. Todėl retas tesusimąsto, kad jeigu tų priedų ir priemokų nebūtų, valstybė sutaupytų maždaug tiek, kiek vidutinė šeima, nutarusi nebepirkti degtukų. Galiausiai kaip čia nepriminsi kalbėtojams “gerųjų laikų” ir to fakto, kad ministerijų darbo užmokesčio fondas su visais priedais ir priemokomis, pieštukais, automobiliais, komandiruotėmis ir kvalifikacijos kėlimais nuo 2008 m. aukštumų sumažėjo turbūt 20 ir daugiau procentų.
Politikuotųjų liežuvis ilgas, tik atmintis trumpa. Galiausiai tas plepėjimas dėl tų pačių priežasčių atsisuks prieš pačius plepančius – dabartinė valdžia, atrodo, priedus ir priemokas sėkmingai moka toliau. Ir sumokės jų net daugiau, nes retoje ministerijoje politinio pasitikėjimo aparatas po Vyriausybės kaitos nepadidėjo – štai finansų ministras turi bent vienu viceministru ir dviem patarėjais daugiau ir esu tikra, kad nė vienas jų be priemokos nedirba.
Bet palikime tuos ministerijų priedus ir priemokas, nes tai neverta rimtos diskusijos. Kaip ir Seimo narių “pieštukai”. Tai neleidžia per medžius pamatyti miško - reikia turėti neeilinių savybių norint net visas 1 mlrd. litų per metus siekiančias išlaidas valdymui (Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, teismams, prokuratūrai, mokesčių inspekcijai ir muitinei, kitoms kontroliuojančioms institucijoms) per 4 metus paversti 13 mlrd. litų skola. Pasakysiu dar daugiau – sąžiningai skaičiuojant būtent visoms kitoms išlaidoms reikėtų priskirti daugiau skolos padidėjimo, nes būtent valstybės tarnybos išlaikymo ir krašto apsaugos išlaidos ir tesugrįžo į tą laikotarpį, į kurį dėl krizės grįžo pajamos (2006-2007 m. sandūrą). Žinantys žino, o norintys sužinoti gali Finansų ministerijos tinklapyje pamatyti, kaip suraikomas mūsų viešųjų išlaidų pyragas (viso apie 36 mlrd. litų), kurio net 70 procentų atitenka vien trims dalykams – socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui, o kur dar visa kita (policija, kultūra, keliai…). Čia pateikiami 2012 m. duomenys, tačiau ir ankstesnių ar šių metų vaizdelis, kurį galite rasti FM tinklapyje, bus stipriai panašus
 |
| Grafikas |
Tad štai kur jis, tas žmogus, kuris visų svarbiausias: padidėjusi skola nukeliavo ne į kokią juodąją dėžę, o į to žmogaus kišenę – per pensiją, biudžetinę algą, išmoką, atlyginimą už darbus, vartojimą, kurie būtų dar labiau – dar ketvirtadaliu ar trečdaliu sumenkę, jeigu valstybė būtų desperatiškai siekusi suvesti galus. Galus, kurių iki krizės niekas ir niekada net nebandė suvesti. Ir būtent tuo metu, kai ekonomika krinta dviženkliais skaičiais ir pajamų dinamika veikia prieš tave. Žinoma, didesnė skola taipogi virto ir didesniais žmogaus įsipareigojimais, nes skola kainuoja: kiekvienas dabar gąsdinamas 17000 litų skolos “ant galvos” – pinigais, kurių dažnas akyse nematė ir, kaip Karlsono draugas Mažylis sakė, mielai gautų grynais. Tačiau šis siaubas atrodys gerokai mažiau baisus, jei ant kitos svarstyklių lėkštės padėsim pajamas, kurios per sunkmentį nebūtų gautos, jeigu tos skolos nebūtų. Matyt, neatsitiktinai tie, kurie išmėgindavo savo jėgas žaisdami kasmetinį biudžeto projekto žaidimą internete, labai neženkliai tepakeisdavo Vyriausybės pasiūlytą sprendimą ir planuojamą išlaidų (tad ir skolinimosi) dydį, nes uždarytino rasdavo tik Seimą ir tą pačią kariuomenę.
Kur pradingo 23 mlrd. skolos lyg ir aišku. Kur dar 5? Kiek daugiau nei 2 mlrd iš jų – lėšos draudimo išmokoms Snoro indėlininkams. Ši suma turėtų būti sugrąžinta iždui, kai pasibaigs bankroto procedūra ir bus parduotas turtas. Daugiau nei pusė jos galėjo jau sugrįžti, jeigu ne buvusios opozicijos inicijuotas konstitucinis disputas apie kreditorių eilę. Kol disputas tęsis, lėšos guli „mirtinu kroviniu“ – toks teismo sprendimas. O Finansų ministerija jas pasiskolina. Iš esmės pati iš savęs ir už palūkanas…
Na ir sausas likutis – lėšos, praėjusį rudenį sukauptos ruošiantis emisijos išpirkimui, kuris įvyko šių metų kovą, bei metų pradžios išlaidoms. Galima buvo optiškai sumažinti skolą bent kokiais 2,5 mlrd. litų paliekant ateinančiai Vyriausybei tuščią iždą – panašiai, kaip 2008 m. gale skola buvo mažesnė maždaug 1,5 mlrd., nei būtų buvusi, jeigu tuometė Vyriausybė būtų įvykdžiusi biudžete patvirtintą skolinimosi planą. Neįvykdė, bet ne todėl, kad gerai tvarkėsi ir tų pinigų nereikėjo, o todėl kad nosies kišti į finansų rinkas negalėjo. Tad paliko tiesiog neapmokėtas sąskaitas, tuščią iždą ir “ant popieriaus” mažesnę skolą. Jeigu būtume sąžiningi – šią sumą turėtume pridėti prie startinio skaičiaus ir skaičiuoti nuo jo. Bet tiek to. Kaip XV-oji Vyriausybė rado, taip nepaliko.
Štai ir visa buhalterija, kur ta skola pasidėjo. Galima būtų čia ir sustoti. Bet daina tokia ilga, kad kiti jos posmai irgi verti nagrinėjimo. Tad…. Bus daugiau. Apie mitinį skolinimąsi “iš Amerikos bankų užuot skolinusis vidaus rinkoje”, apie Lietuvai “gresiantį” bankrotą, apie TVF. Ir, žinoma, apie Estiją, iš kurios vis dar nevėlu mokytis.
Ingrida Šimonytė yra buvusi finansų ministrė. Tekstas perpublikuotas iš jos tinklaraščio Simonyte.popo.lt.
