Šįmet ataskaitos svarstymas vyko įdomesniu metu. Įdomesnis jis todėl, kad darbštusis ministerijų aparatas viską, ką galima sudėti į ataskaitą, surinko dar tada, kai niekas nesitikėjo, kad pasaulį ištiks pandemija, o ekonomiką – krizė. Todėl dabar mes svarstome paveikslą, kurio, tiesą sakant, net nebėra ir šiandien reikėtų kalbėti ne apie tai, kas buvo, o gal nebuvo, vakar, o apie tai, kas yra šiandien ir bus rytoj. Bet į šiuos klausimus Vyriausybė, kaip jai įprasta, atsakinėja sprogdindama viešųjų ryšių fejerverkus. Todėl galime įvertinti, kokius vakarykščius teiginius ir kaip išbandė ši situacija, kurios Vyriausybės planuose tikrai nebuvo.
Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje dažnai prieina berniukai ir užduoda gražius bei patogius klausimus. O jeigu prieitų kokių 9-10 metų mergaitė ir paklaustų: tai kaip Vyriausybės praėjusių metų darbai padėjo mums geriau pasirengti netikėtumams? Ar mokesčių reforma sustiprino mūsų ūkį, biudžetą, viešuosius sektorius, ekonominės politikos pagrindus?
Dabar mes svarstome paveikslą, kurio, tiesą sakant, net nebėra.
Nereikėjo net ekonomikos nuosmukio, kad būtų aišku, jog viešųjų finansų pamatai plaunami toliau, nors valstybės įsipareigojimų pusėje ir toliau piešiami rožiniai flamingai. Buvo akivaizdu, kad mokesčių reforma nepajėgi pakeisti nei pajamų nelygybės, nei santykinio skurdo rodiklių. Bet ką pamatėm dabar?
Jeigu iki šiol visuomenė samdėsi korepetitorius, mokėjo už senolių priežiūrą, pirko bibliotekoms knygas Kalėdoms – darė visa tai, kuo teoriškai turėjo rūpintis valstybė – per pandemiją buvo paraginta ne papildyti, o užpildyti viešojo reagavimo spragas.
Taip pat nepavyko spekuliacija ūkio augimu – ūkis netikėtai smuko. Su nuosmukiu prikišamai matyti, kad biudžetas silpnas, o rezervai – menki. Todėl ūkį ir šįkart gelbėsim skolon. Tiesa, kad šįkart bent kol kas išvengsime prociklinės politikos, tačiau skola rizikuoja ūgtelti nemažiau kaip 2009 m. prie dvigubai didesnio ūkio susitraukimo.
Sakysit, vis tiek geriau nei 2008-2009 m.? Neabejotinai. Tik už tai dėkoti reikia ne Vyriausybei, ar bent ne šitai, o toms, kurių dėka, Lietuvoje įvestas euras. Bet tai, kad skola pigi, nereiškia, kad jos nėra – nuo aukšto jos kalno demografijos problemos fiskališkai galbūt subalansuotoje, bet socialiai netvarioje Sodroje tik dar geriau matysis.
Nereikėjo net ekonomikos nuosmukio, kad būtų aišku, jog viešųjų finansų pamatai plaunami toliau.
Nei mokesčių sistema, nei išmokų sistema taip ir nesukūrė jokių automatinių stabilizatorių, kurie būtų leidę šiuo metu žmonėms suteikti saugumo pagalvę be Vyriausybės malonės. Gal ir nebuvo tokio tikslo. Bet tokį tikslą turėjo sau kelti vakarietiškos gerovės valstybės siekianti Vyriausybė.
Ar etatinis pedagogų apmokėjimas sustiprino švietimą? Atostogos, nuotoliniai, daugybė platformų, technikos ir kompetencijų bei elementarios koordinacijos trūkumas, mokslo metų baigimas, tęsimas, vėl baigimas, galiausiai švietimo stiprinimas stogais ir langais. Maždaug toks didingos reformos rezultatas šiuo metu, dar labiau paryškinęs tai, dėl ko ginčijomės, kai vienas per kitą Seimo nariai siūlė dosnesnes išmokas vaikams. Galiausiai tų vaikų sėkmė gyvenime priklausys ne nuo išmokų, o nuo mokyklos, kuriai teko neeilinis išbandymas, o jį išlaikyti mokykla buvo palikta pati sau, vaikų tėvams ir savo neformaliems lyderiams.
Ar sveikatos reformos sustiprino sveikatą? O gal milžiniškas rezervas padėjo kam nors pasiruošti? Sulaukiau nemažai kritikos dėl to, kad rudenį siūlėme padidinti medikų atlyginimus ir vaistų kompensavimo eilutę, užuot kaupus didingą rezervą. Klausiau pono ministro, kam jis ruošiasi. Paaiškėjo, jog buvo kam, bet ar pasiruošė? Į šiuos klausimus geriausiai atsakė medikų aprūpinimas specialiomis priemonėmis ir kritinė situacija ne vienoje gydymo įstaigoje. Dar daugiau, šiandien mes dar nematome tų „valdymo” pasekmių, kurios paaiškės vėliau, kai suskaičiuosime laiku negavusius kitos reikalingos pagalbos. Tačiau matome ir toliau atkaklias pastangas, jeigu ne pro duris, tai pro kaminą vykdyti savo „reformas”, kurių nepavyko prastumti pro Seimą. Na, o rezervas? Rezervas bus išleistas tam pačiam medikų atlyginimų padidinimui ir apmokėjimams už patyliukais į kompensuojamų vaistų sąrašą įtraukiamus vaistus. Tiek to taupymo, tiek to toliaregiškumo.
Šįkart turime ne ataskaitą, o iškilmingų kalbų sakymą apsikarsčius savo pačių nusipieštais ordinais ir medaliais.
Ko verti mūsų kilimai biurokratiniuose reitinguose ir visuotinė elektrifikacija, jeigu ūkio viceministrė skundžiasi, kad krizė apnuogino institucijų negalėjimą tarpusavyje greitai komunikuoti ir paversti deklaruojamas pagalbos verslui formas kūnu? Argi negėda, kai Europos Komisija Lietuvos deficitą vertina palankiau nei mes patys todėl, kad netiki, jog verslo paramai skirtos lėšos bus išleistos. Netiki, kad tai bus padaryta dėl institucinių kliūčių.
Ko vertas viešasis administravimas, kai krizės atveju visi tik stengiasi nepadaryti kokios nors klaidos, net jeigu tai reiškia, kad pagalbos stokojantis jos lauks nežinia kiek, o prieštaringuose nurodymuose velnias nusisuktų sprandą? Ko vertas pasitikėjimas, jeigu nespėjus suteikti paramos dėl valdžios sprendimų nukentėjusiam verslui, jį aplanko dvylika kontroliuojančiųjų, įvairiais protokolais nešinų?
Tad kol ataskaitose nematome nė krislo savirefleksijos, net radikaliai pakitus situacijai ir ja išbandžius daugelį teiginių, ir šįkart turime ne ataskaitą, o iškilmingų kalbų sakymą apsikarsčius savo pačių nusipieštais ordinais ir medaliais.
Ingrida Šimonytė yra Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė. Ši kalba buvo pasakyta Seimo plenarinių posėdžių salėje 2020 m. gegužės 26 d.
