Taigi, dar kartą: Konstitucinis teismas nepasakė, kad pensijų ar algų mažinimas apskritai nėra galimas, teismui užkliuvo didesnis pensijų mažinimas dirbusiems pensininkams bei didesnis algų mažinimas aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojams ir pareigūnams bei kitiems aukštesnio rango biudžetininkams.
Pensijų mažinimas vienodu mastu dirbusiems ir nedirbusiems būtų įtikęs, algų mažinimas visiems vienodu procentu, atrodo, irgi. Kodėl buvo padaryta, kaip buvo padaryta, kartoti nebesinori, bet pakartosiu: todėl, kad priešingas sprendimas, t.y. mažinimas vienodu mastu visiems būtų labiau pabloginęs mažesnių pajamų gavėjų padėtį.
Nuostatos, kad juos reikia kiek įmanoma apsaugoti didesnes pajamas gaunančiųjų sąskaita (o kieno gi dar, gal ufonautų?), buvo laikomasi nemažinant mažiausių pensijų ir atlyginimų, todėl ir dirbusių bei didžiausias pajamas gavusių pensininkų pensijos, ir valdžios elito algos buvo sumažintos labiausiai (bet konstituciškai „klaidingai“).
Kalbant konkrečiai apie dirbančius pensininkus, buvo įvertinta tai, kad toks žmogus gauna dar ir darbo pajamas, tad jo galimybės pakelti pensijų mažinimo naštą yra neabejotinai didesnės, nei to, kuris gauna vien pensiją.
Konstitucinis teismas pasakė: „taip negalima“. Na, negalima, vadinasi, negalima. Lieka apgailestauti, kad solidarumas tarsi nėra Konstitucijos dimensija, ir sukandus dantis „klaidą“ pataisyti, nes dirbę pensininkai įgijo pagrindą bylinėtis su valstybe dėl to didesnio pensijų mažinimo.
Ką tik priimtas Pensijų kompensavimo įstatymas kompensuoja ką pageidausit, bet tik jau ne tą pensijų sumažinimą, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Tik ar kas nors iš tiesų taisoma? Ką tik priimtas Pensijų kompensavimo įstatymas kompensuoja ką pageidausit, bet tik jau ne tą pensijų sumažinimą, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Įstatymu kompensuojamas horizontalus mažinimas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinimo, bet ne papildomas mažinimas dirbusiems.
Taip, apie horizontalųjį mažinimą Konstitucinis teismas irgi pasisakė: nurodė kompensuoti patirtus netekimus teisingai ir per protingą laiką. Tam sukaupus lėšų.
Bet tikrai nepasakė, kad pats mažinimas neatitiko Konstitucijos, tad nėra ir antikonstitucinės „klaidos“.
Kas yra dvigubai įdomu, tai Vyriausybė savo aiškinamajame rašte dėl įstatymo projekto teigia: „įstatymo projekte siūlymas pradėti pensijų kompensavimą nenumatant dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų ir senatvės pensijų dirbusiems jų gavėjams kompensavimo mechanizmo priimtas atsižvelgiant į tai, kad nedirbusiems (nedirbantiems) pensininkams senatvės pensija yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl, norint nedidinti pensininkų, kuriems šios pensijos yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, socialinės atskirties, siūloma pirmiausia nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą dėl mažesnių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų taikymo visiems pensijų gavėjams, tiek dirbusiems, tiek nedirbusiems, o dėl pensijų kompensavimo dirbusiems jų gavėjams ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įpareigoti Vyriausybę įvertinti šalies ekonomines ir finansines galimybes.“ (paryškinta mano)
Cha! Tekstas kaip iš buvusios Vyriausybės argumentų, kodėl dirbantiems pensininkams krizės metu pensijos mažinamos labiau, nei nedirbantiems: čia ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, ir atskirtis.
Dirbę pensininkai palauks, kol kompensuoti leis šalies ekonominės ir finansinės galimybės, dabar sako Vyriausybė. Tai ar „klaida“ buvo mažinti dirbusių pensininkų pensijas labiau, nei nedirbusių, ar vis dėlto ne klaida, nes tai leido labiau apsaugoti gyvenančius vien iš pensijos, kurių pensijų mažinimas „proprocingai“ pagal Konstitucinio teismo supratimą būtų dvigubai didesnis nei 2010-2011 metais buvo? O jeigu visgi klaida, tai kodėl netaisoma, skubant „taisyti“ tai, kas Konstitucijai nė neprieštarauja, tad galėjo būti įgyvendinta vėliau?
Galima suprasti dūsavimus, kad, jeigu ne tie Konstitucijai prieštaraujantys mažinimai, tai dabar nieko kompensuoti nereikėtų ir viskas būtų gerai, nes viską būtų galima jau tik didinti – krizė, taigi, baigėsi.
Tik, jeigu bobutė būtų su ratais, kaip sakoma, tai jau nebūtų bobutė. Tie dūsavimai yra nelogiški ir nepuošia mokančių skaičiuoti štai dėl ko: aritmetiškai vienodas, užtat konstitucingas mažinimas būtų reiškęs didesnes algas valdžios elitui ir dar mažesnes – menkiau apmokamiems viešojo sektoriaus darbuotojams.
Analogiškai ir pensininkams: mažesnis mažinimas tiems, kurių pajamos didesnės, nes jie dar dirba ir gauna algą, mažesnių pensijų gavėjų, gyvenančių vien iš pensijos, sąskaita.
Bet kažkas gi sakė, kad gal nereikėjo to algų ir pensijų mažinimo apskritai, tai dabar irgi kompensuoti nieko nereikėtų!? Juk buvo krizė ir buvo galima dar daugiau pasiskolinti, ypač iš TVF, kuris duoda ir daug, ir pigiai!
Pastaruoju atveju vien jau dėl skolos aptarnavimo išlaidų dabartinė Vyriausybė negalėtų svajoti nei apie kokių kitų išlaidų didinimą, nei, ko gero, apie Mastrichto kriterijų vykdymą.
Nes juk niekas turbūt nėra toks kvailas, kad manytų, jog nesumažintas algas ar pensijas 2009-2012 m. būtų buvę mokėti iš ko kito, nei skola, kuri ypač 2009-2010 m. kainavo kelis kartus brangiau nei dabar?
Svaičioti, kad TVF būtų paskolinęs išlaidų nemažinimui, žinoma, galima, bet tai ir liks svaičiojimais.
Svaičioti, kad TVF būtų paskolinęs išlaidų nemažinimui, žinoma, galima, bet tai ir liks svaičiojimais.
Aišku, dėl bet kokios baigties vistiek būtų galima kaltinti tą, kurį nurodo pelė Sūrskis, bet padėtis geresnė dėl to nebūtų: turėtume arba didesnę atskirtį, nei turėjome krizės metu, arba didesnes skolos aptarnavimo išlaidas, nei turime šiuo metu. Bet kuriuo atveju – tik mažiau viešojo gėrio. Tad nereikia ir guostis iliuzijomis, kad kažkas galėjo atsirasti iš niekur ir niekur išplasnoti.
Skuba pirmiausia kompensuoti bendrąjį mažinimą, o tik paskui galvoti apie papildomą mažinimą dirbusiems yra, matyt, suprantama: tai žymiai didesnis žmonių (tad ir rinkėjų) būrys, o ir finansinė padėtis jų prastesnė, nei gaunančių (ar mažinimo metu gavusių) dar ir darbo užmokestį, nors ir geresnė nei mažiausių pensijų gavėjų, kuriems tiesiog nėra ką kompensuoti, nes niekas nebuvo sumažinta.
Bet tai dabartinės Vyriausybės pasirinkimas taip skubėti ir tam panaudoti „papildomas“ „Sodros“ lėšas (papildomos jos, žinoma, kabutėse, nes kokios gali būti papildomos lėšos deficitiniame biudžete?).
Nedirbusiems pensininkams tiesiog suteiktas prioritetas prieš mažų pensijų gavėjus, kurių pensijos nebuvo mažintos, ar dirbusius pensininkus, kurių pensijų papildomas mažinimas bus kompensuojamas tada, kai „leis galimybės“, nes visų klausimų sprendimui vienu metu išteklių paprasčiausiai nėra. Kaip niekada nebuvo ir niekada nebus.
Kiekvienas tokį prioritetų sudėliojimą įvertins pats, remdamasis sau svarbiais argumentais. Tik būtų gerai kalbėtojams prisiminti, kad dėl tokio prioriteto apsisprendė pati Vyriausybė ir joks Konstitucinis teismas ar buvusios Vyriausybės „klaidų“ palikimas TAIP apsispręsti tikrai nevertė.
Tad mažų mažiausiai neoru atsakomybę už tai, kas akivaizdu ir neišvengiama – kad ištekliai visada riboti ir visada reikia rinktis – nuolat permetinėti kitiems, tarsi jeigu nebūtų buvę tų „kitų“, tai išteklių ribotumo problema tiesiog išnyktų ir visi stovėtų eilėje pirmi. Ypač kai pats pasirinkimas tik patvirtina konstitucinę „klaidą“ buvus bent moralės požiūriu teisingesniu sprendimu už visas realias alternatyvas.
Ingrida Šimonytė yra Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, A.Kubiliaus vyriausybėje ėjo finansų ministrės pareigas. Šis jos komentaras išspausdintas jos interneto tinklaraštyje http://simonyte.popo.lt/
