Taigi stebuklo žiūrėti rovėmės iš visos Lietuvos. Prieš vidurnaktį Katedros aikštėje aidėjo dejonės ir keiksmai. Likus pusvalandžiui iki istorinės tūkstantmečio dvyliktos visi Vilniaus keliai buvo užgrūsti piktų, šlapių, pėsčių ir važiuotų piliečių, kurie stumdėsi, brovėsi, trypė vienas kitą, galiausiai metė mašinas ir stumdydamiesi bėgte leidosi į geriausio matomumo vietas. Ir aš palikusi mašiną vidur kelio broviausi su visais, buvau ant Subačiaus kalno jau po dvylikos, pirmąsyk gyvenime pražiopsojusi Naujųjų metų akimirką, drauge su visa sugyvulėjusia minia pamačiau... nieką. Pašvaistę, panašią į tą virš „Statoil“ degalinės Lazdynuose.
Po keliolikos minučių visi skirstėmės - pažeminti ir pikti. O dar reikėjo grįžti – į užstatytas mašinas, grūstyse į miegamuosius rajonus, į Kauną, į Šakius, 4 ar 5 valandos kelio tamsoje, be įspūdžių, be šampano, be galimybės vaikams kur nors pasysioti. Žinoma, organizatoriai vėliau mane sukritikavo, ko nėjau į VIP palapinę, kurioje buvo jie patys ir visi kiti, kam priklauso ten būti. Kodėl nėjau? Todėl, kad žinojau – tą pačią naktį kitoje Europos kultūros sostinėje – Linze ant pagrindinio miesto tilto Vienos valso ritmu sukosi 130 000 žmonių ir po to visas miestas puotavo.
Kodėl prisiminiau tą žeminančią naktį? Todėl, kad ji puikiai atspindi, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Kuo tapome Tūkstantmetį švenčiančioje savo tėvynėje. Tapome niekuo. Mokesčių mokėtojų, o iš tikro – beteisių, užguitų, vienas kitą trypiančių gyvulių banda. Kiti, kurie ne gyvuliai, – tie VIP palapinėje. Dabar ir visados.
...Interviu ir pranešimuose viskas atrodė gražu ir aišku. „Žmonės šiuo metu perka brangesnius produktus. Yra ir pigesnių, yra ir kitos rūšies produktų. Tačiau vis dėlto žmonės, kadangi turi daug pajamų, perka brangesnius produktus. Prekybininkai, aišku, juos ir parduoda. Pasižiūrėkime, kiek šiais metais pinigų papildomai atėjo į rinką. Pirmiausia buvo pakelti atlyginimai ir pensijos. Kaip žinote, šiais metais buvo grąžintos visos kompensacijos – tai yra milijardai litų. Labai daug pinigų ateina su Europos Sąjungos parama, juk ji išskirstoma. Atlyginimai kyla. Maždaug toks kilimas išliks ir toliau. Tai yra didėjančios pajamos sukelia žmonių lūkesčius, jie daugiau vartoja.“ Tai ministro pirmininko Gedimino Kirkilo interviu Lietuvos radijui 2008 metų spalio 16 dieną.
Kai šiandien skaitote šiuos žodžius, neverda kraujas? Man verda.
Mano draugai prisiėmę paskolų trisdešimčiai metų. Mes visi tikėjome, kad Lietuvoje yra valdžia, o mes esame tą valdžią – gerą ar blogą – išrinkę piliečiai. O valdžia – gera ar bloga, bet kažkaip valdo ir tikrai nestumia valstybės į pražūtį. Mes kūrėme projektus ir verslus, planavome savo gyvenimą, pajamas ir išlaidas, sudarinėjome sutartis, leidome vaikus į mokslus ir žadėjome jiems keliones. Kaip tai vadinama pagal Konstituciją: teisėti lūkesčiai? Kas čia per terminas? Kokius teisėtus lūkesčius gali turėti gyvulių banda, išskyrus paėsti?
Likus kelioms savaitėms iki dienos, kai buvo konstatuotas artėjantis valstybės bankrotas, G.Kirkilas, Vyriausybės vadovas, vis dar melavo. Mums – tiek to, kas mes tokie, bet jis melavo Seimui, kuriam yra atskaitingas. Tuo tarpu Vyriausybė įsijautusi švaistė biudžetą. Biudžetą, kurį priėmė Seimas. Vyriausybė paliko neapmokėtų sąskaitų už milijardą ir dar už milijardą negrąžino pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įmonėms.
Kur dabar tos Vyriausybės vadovas G.Kirkilas? Pypkiuoja Seime ar žaidžia tenisą Kanaruose? Ar tas iššvaistymas buvo suplanuotas Seimo patvirtintame biudžete – juk Vyriausybė vykdo tik tai, ką patvirtino Seimas? Ar 2 mlrd. skolų buvo suplanuoti? Ar Seimas žinojo apie būsimas skolas? Jei nebuvo, jei nežinojo, tai kodėl Seimas, visos jo komisijos ir komitetai dabar nesikreipia į teisėsaugos institucijas, kodėl neieško kaltųjų? Ir apskritai, kas valdo Lietuvą – ar tas, kas priima biudžetą, ar tas, kas po to daro su juo ką nori? Lietuva – parlamentinė respublika, ar viskas vis tiek premjero rankose? O gal visi viską žinojo, naudojosi, dalyvavo? Juk ne veltui tragišką šalies situaciją konstatavęs finansų ministras mandagus: taip, biudžetas iššvaistytas, skolų milijardai, tačiau mes juk nieko nekaltiname, mes norime kartu spręsti, pozicija ir opozicija...
Kai iš mano namų vagys išneša viską, ką turėčiau sakyti: aš nieko nekaltinu, kartu, ponai vagys, spręskime susidariusias problemas?
Jubiliejinė, tūkstantmetį švenčianti Lietuva: įsisiūbuojanti visuotinė panika. Tik ne įspūdžių ieškant, kaip Naujųjų naktį, o išeičių. Kas bus? Kur eiti? Ką daryti? Verslininkai: ar už skolas nuo pernai valstybė mokės jau nauju, didesniu PVM tarifu (aišku, kad ne)? Kaip perrašyti senas sutartis, kad ten nebūtų įrašytas PVM tarifas? Negavę atlyginimų darbuotojai: ar anų metų atlyginimus mums nuskaičiuos 24 ar 21 proc. (aišku, kad 24)? Buhalteriai: kur pervesti privalomąjį sveikatos draudimą – „Sodrai“ ar Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) (aišku, kad niekas nežino, „Sodra“ siunčia į VMI, VMI nekelia ragelio)? Visi, kas mokėdavo ar gaudavo autorinius atlyginimus: kaip nežūti, mokant 44,8 proc. mokesčių vietoj 15 procentų? Panikoje kuriamos gudriausios išsigelbėjimo – t. y. mokesčių išvengimo schemos. Pasirinkimas paprastas ir aiškus: rizikuoti ar žūti? Gyvuliai žūsta, žmonės rizikuoja.
Taip, gal ir bręsta masinių protestų banga. Bet kurlink banguoti, prie kurių durų eiti? Prie Seimo – bet juk ne jis iššvaistė. Prie Vyriausybės – bet juk ji tik taiso padėtį, kurią paveldėjo, taiso kaip moka. Prie socdemų būstinės durų? Kad ten turbūt tuščia.
O kur dabar socdemai? Kur nors visai visai netoli, tikriausiai „Draugystėje“. Kelia taurelę, rūko pypkutes, trina rankutes ir laukia savo valandos. Pavasariop pritrūkę šieno imsime dvėsti. Tada jie sugrįš, kaip sugrįžta pavasaris. Toks gamtos ciklas.
