Seimo rudens sesijos pradžioje, dar iki KT sprendimo, socialdemokratai susipažino su numatomos vienmandačių rinkimų apygardų pertvarkos projektu ir jau tuomet kilo nuomonė – jei reforma neišvengiama, galbūt laikas keisti ir pačią sistemą, t.y., eiti prie proporcinės rinkimų sistemos, atsisakant vienmandačių apygardų.
Perėjimui prie proporcinės rinkimų sistemos pritaria daugelis politologų, net naują vienmandačių projektą Vyriausiajai rinkimų komisijai rengęs mokslininkas dr. R.Tučas, didelę rinkimų patirtį ir rinkimų sistemų palyginamąją analizę sukaupęs VRK pirmininkas Z.Vaigauskas.
Savo pasirinkimą jie motyvuoja proporcinės sistemos pranašumu prieš daugumos (mažoritarinę) sistemą, nes ji yra nepalyginamai demokratiškesnė, suteikia galimybę savo atstovus turėti ir mažesnėms piliečių grupėms, rinkėjų balsai neišsibarstytų, kai jų palaikyti kandidatai nepatektų į Seimą. Dabar esančios vienmandatės apygardos formuoja rinkėjams nepagrįstus lūkesčius. Išties, lygios rinkimų teisės principui ir demokratijai palankiausia ne mažoritarinė, o proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Todėl ji populiari pažangiausiose demokratijose.
Dabar esančios vienmandatės apygardos formuoja rinkėjams nepagrįstus lūkesčius.
Proporcinė rinkimų sistema būdinga Europos demokratinėms valstybėms, pagal ją parlamentų narius renka ir mūsų kaimynai estai, latviai, lenkai, visos Skandinavijos valstybės. Tik anglosaksiškos šalys (JAV, Jungtinė Karalystė) renka pagal mažoritarinę sistemą.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje iki 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo rinkimai taip pat buvo proporciniai. Kraštas rinkimams buvo dalijamas į gana dideles apygardas, kandidatai galėjo balotiruotis kelių apygardų sąrašuose, o po išrinkimo apsispręsdavo, kurios apygardos žmonėms atstovaus.
Žmonės, net įvertinant ano meto visuomenės komunikacijos lygį, gebėjo išrinkti iš partijų sąrašų atstovus į Seimą, o dabar, šiais laikais (!) – jau nebe? Taigi, pereidami prie proporcinės rinkimų sistemos sugrįžtume prie Lietuvoje jau veikusios rinkimų į Seimą sistemos, tad teiginiai, kad ji Lietuvoje neįprasta ar iki šiol netaikyta, neatitinka istorinės tiesos.
Proporcinė rinkimų sistema nėra mūsų rinkėjams naujiena. Pagal ją reitinguodami renkame savivaldybių tarybas, Europos Parlamento narius ir niekas nekelia klausimo dėl išrinktųjų legitimumo. Kokia būtų pasirinkta proporcinių rinkimų į Seimą sistema – partijų sutarimo reikalas.
Seimo rinkimuose galėtų būti ne viena daugiamandatė apygarda, gal 5 ar 10, sąrašai būtų reitinguojami, ar net balsuojama už vieną konkretų asmenį iš sąrašo – visa tai numatytų rinkimų įstatymas. Išrinktieji taip pat turėtų savo apygardas, tik didesnes.
Perėjus prie proporcinės rinkimų sistemos, nebeliktų esančios takoskyros tarp Seimo narių vienmandatininkų ir daugiamandatininkų, parlamentas būtų labiau vientisas, mažiau būtų bėgiojama per frakcijas, valdančios koalicijos būtų stabilesnės.
Lengviau išspręstume situaciją, kai tas pats asmuo yra Seimo ir Vyriausybės narys. Tapusį Vyriausybės nariu keistų kitas išrinktas pagal partijos sąrašą. Atsisakius vienmandačių apygardų, atpigtų rinkimai, sutaupytume ir laiko.
Šiandien ir vienmandatėse rinkimai yra partiniai, nes partijos kelia savo kandidatus, o antrajame rinkimų ture, deja, dažniausiai vyksta kampanija „prieš ką draugausime“. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pirmoji Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas buvo rinktas tik vienmandatėse rinkimų apygardose, bet išrinktieji nesugebėjo susikalbėti, nebegalėjo priimti sprendimų ir po pustrečių metų buvo priversti paskelbti priešlaikinius rinkimus.
Deja, tebevyrauja apgaulingas įsitikinimas, kad sąžiningai ir dorai žmonėms ir valstybei gali tarnauti tik vienmandatėse rinkti, dar geriau – nepriklausantys partijoms. Partijoms priklausantys mūsų krašto žmonės, rinkti to paties krašto žmonių – jau blogesni, potencialūs gobšuoliai, korumpuoti ir ribotos asmenybės.
Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pirmoji Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas buvo rinktas tik vienmandatėse rinkimų apygardose, bet išrinktieji nesugebėjo susikalbėti
Politika – tai interesai, o jų sprendimas reikalauja komandinio darbo. Atskirose apygardose išrinkti Seimo nariai dažniausiai vadovaujasi, visų pirma, savo apygardos, jos rinkėjų, atskirų įstaigų, įmonių ar interesų grupių poreikiais.
Šių poreikių tenkinimas, jei pavyksta juos „prastumti“ Seime, vyksta visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Tai dar viena priežastis, kodėl proporcinė rinkimų sistema yra teisingesnė, leidžianti susitelkti svarbiausių šalies problemų sprendimams. Klaidingas yra manymas, kad partijos yra nekontroliuojamos, o vieningas, darnus balsavimas aktualiais valstybei klausimais yra kenkimas jai.
Partijos veikla ir vidinis partinis gyvenimas demokratinėje valstybėje įstatymu reglamentuojamas pagal demokratijos principus. Ar partijos vidaus gyvenimas yra tikrai demokratiškas – už tai yra atsakingi tos partijos nariai.
Partinę demokratiją, kaip ir šalies, lemia žmonių politinės kultūros lygis. Jei juos tenkina deklaratyvi demokratija, tai tokia partija atviroje demokratinėje visuomenėje ilgai išlikti negali, nes tampa negyvybinga ir yra pasmerkta žlugti.
Partijų viduje taip pat vyksta vidinė partinė konkurencija. Užimti bet kurią poziciją reikia nusipelnyti ir įrodyti esąs to vertas. Demokratinė vidinė partinė atranka išryškina lyderius, parodo, ką kuris sugeba, kokiai pozicijai labiausiai tinka, gali sėkmingiausiai dirbti.
Stipri partija visada turi asmenybių, pasirengusių nelengvam politiko darbui. Tai labai dinamiškas, intensyvus ir neapsaugotas gyvenimo kelias, nuolat lydimas iššūkių ir, matyt, dažniausiai dėlto puikūs vienos ar kitos srities specialistai, turintys gerai apmokamą darbą, žinomos asmenybės, kurių pageidauja partijos ir siekia atėjimo į jų gretas, retai renkasi politiko kelią.
Atsargūs žmonės tiesiog šio kelio vengia, nes suvokia politikos paradoksą: į ją einama su šviesia ateitim, o palikti gali tekti su baisia praeitimi. Tai liudija ir tas faktas, kad geri politikos komentatoriai, politologai nėra linkę tapti politikais.
Tik politinių partijų, partinės sistemos stiprinimas gali užtikrinti aukštesnę politinę kultūrą ir stipresnę demokratiją, kurios visi pageidaujame.
Kol kas nėra sugalvota tobulesnio mechanizmo demokratijai valstybės gyvenime užtikrinti, kaip daugiapartinė sistema. Daugumą gavusios partijos prisiima atsakomybę už valstybės reikalų tvarkymą, kitos yra opozicijoje.
Valdančiųjų sprendimai yra oponuojami, o kaip oponuojami – tai lemia, ar opozicijoje esantys nuoširdžiai gilinasi į priimamų sprendimų esmę ir galimas pasekmes, oponuojančių ir visuomenės politinės kultūros lygį. Tik politinių partijų, partinės sistemos stiprinimas gali užtikrinti aukštesnę politinę kultūrą ir stipresnę demokratiją, kurios visi pageidaujame.
Po politikų ir visuomenės sujudimo, gana paviršutiniškų diskusijų palankiai susiklosčiusią situaciją nepavyko išnaudoti proporcinės rinkimų sistemos įvedimui.
Lėmė nuogąstavimai dėl inertiškos visuomenės nuomonės, o ir pačių Seimo narių, daugiausiai vienmandatininkų, nenorinčių pripažinti partinės demokratijos ir proporcinio atstovavimo privalumų, nuomonė. Atsirado net atvirkščių siūlymų – 2020 m. rinkimuose Seimo narius rinkti tik vienmandatėse apygardose. Tai dar vienas egoistinio pataikavimo klystančios daugumos nuomonei pavyzdys.
Reikšmingas tapo ir argumentas, kad keičiant rinkimų sistemą, kažkuriai vienai partijai tai gali būti naudinga, o kitos gali netekti kelių mandatų, visa tai pridengiant žmonių nepasirengimu pereiti prie kitos rinkimų sistemos.
Seimo politinės frakcijos sutarė 2016 m. rinkimams koreguoti apygardas pagal KT nutarimą su viltimi, jog Seimas nuspręs, kad rinkimai 2020 m. būtų rengiami jau pagal proporcinę sistemą. Tikėkimės – juk viltis miršta paskutinė!
Irena Šiaulienė yra Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė
