C.Miloszo, pratęsusio didžiąją Lenkijos poetų, kilusių iš Lietuvos, tradiciją, gimimo šimtmečio jubiliejus, tikiu, bus svarbus mūsų krašto dvasinės ir intelektualinės raidos postūmis. Ir nepavirs tuo, kuo pavirto pastarieji svarbiausi kultūros projektai – „Vilnius– Europos kultūros sostinė“, iš dalies – net Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Dar jubiliejiniai metai nesibaigė, o šiuos neva „kultūrinius“ projektus visi užmiršo. Mat iš tikrųjų tai buvo finansiniai projektai, kur svarbiausia – pinigų dalybos. Antikinė mitologija pasakoja apie Frigijos karalių Midą, kuris paprašė Dioniso malonės, kad viskas, ką karalius palies, pavirstų auksu. Tačiau auksu pavirsdavo valgis ir gėrimas – taip karalius buvo nubaustas už godumą, kuris, apsišvietusių graikų požiūriu, buvo būdingas barbarams. Ar ne taip nutinka ir mums: visi mūsų paliesti dvasiniai reikalai virsta piniginiais. Šiuo pasažu visiškai neketinau sviesti dar vieno akmens į tų projektų iškoneveiktus ir apspardytus autorius, o tik norėjau pasakyti, kad barbarų krašte sunku būti „graiku“.
Todėl nuožmiau nei finansinė krizė, ekonominis pesimizmas Lietuvos žmones prispaudusi aklavietės nuojauta, krypties nežinia, tikslo išnykimas – kur mes einame, kur esame?
Štai čia mums ir galėtų padėti C.Miloszas arba bent viena jo knyga – „Pavergtas protas“ („The Captive Mind“), parašyta 1953 metais, kai Stalinu, Sovietų Sąjunga ir komunizmu žavėjosi ne viena Vakarų įžymybė. „Pavergtas protas“ pasakoja apie „liaudies demokratijų“ intelektualus, rašytojus, menininkus, kurie tampa uoliais Naujo Tikėjimo iš Rytų išpažinėjais, įvaldžiusiais dialektinį ir istorinį materializmą bei socialistinį realizmą, užtat aprūpintais Centro malonėmis. Tai sukrečianti dvasios pavergimo totalitarinėje valstybėje studija. Tačiau dar labiau sukrečia paskutinis knygos skyrius „Baltai“ – apie mus, kuriuos, paverstus „amžinaisiais belaisviais“, išdavė ir pamiršo visas pasaulis. Išdavė dėl istorinio būtinumo. Arba atsižvelgdamas į realijas, į neįveikiamą jėgą. Arba dėl sočios ramybės. Tačiau tai ir buvo „pavergto proto“ požiūris, kurį jau savo knygos kompozicija ryžtingai atmetė C.Miloszas: aštuoni „Pavergto proto“ skyriai skirti Lenkijos ir viso „soclagerio“ rafinuotam intelektualų gyvenimui, o paskutiniajame kontrastu pasakojama apie paprastus Lietuvos (ir Lenkijos) žmones, apie trijų taikių Baltijos ūkininkų tautų likimus, „kurių kūnus sutrypė Istorijos Dramblys“. Kam tai buvo anuomet įdomu? Panašiu klausimu C.Miloszas pradeda savo „Baltus“.
„Jeigu visą laiką galvosi apie tuos baltus ir stovyklas, žinai kas atsitiks? – paklausė Varšuvoje manęs bičiulis, ne per seniausiai be išlygų garbinęs Centro išmintį. – Nugyvensi savo amželį ir stosi prieš Dzeuso veidą, o šis išties į tave pirštą, – mano bičiulis grėsmingai mostelėjo smiliumi, – ir sušuks: – Idiote! Kvailystėms iššvaistei savo gyvenimą!“
Pirmą kartą lietuviškai „Baltus“ paskelbė talentingas poetas, mano draugas Almis Grybauskas „Literatūroje ir mene“ jau įsibėgėjus Sąjūdžiui, bet dar cenzūros laikais, 1989 metais, kai mes savo pačių ir pasaulio akyse buvome neteisingumo ir prievartos aukos, kurias štai gina Nobelio premijos laureatas: „Bet galbūt esu gimęs, kad mano lūpomis prabiltų „amžini belaisviai?“ Visą „Pavergtą protą“ vėliau spausdinome „Veide“, drauge su Almiu stebėdamiesi paradoksu: juo Lietuvos valstybė stiprėja, juo aktualesnė tampa visa C.Miloszo knyga, nors paskutinis skyrius praranda savo emocinę galybę, virsdamas tik dar vienu liudijimu apie masinius trėmimus ir tautos gulagus. Mes jau ne aukos, mes patys savo likimo ir valstybės šeimininkai. Ir kai „Pavergtas protas“ pasirodė lietuviškai atskira knyga (1995), jos vertėjo A.Grybausko Lietuvoje jau nebebuvo – pabėgo nuo valstybę užvaldžiusio „pavergto proto“. Šiuo metu Almis dėstytojauja Bratislavos universitete – į Lietuvą trumpam sugrįžta per didžiąsias šventes. Kaip retas svečias.
Mat išvadavome iš okupacijos tik savo teritoriją, bet užmiršome protą. Tikriau – mums padėjo užmiršti. Trupant išorinėms vienpartinės diktatūros kalėjimo sienoms, buvo kalamos vidinės nelaisvės grandinės. Tada, kai Sąjūdžio pažadinta ir suvienyta tauta mojavo trispalvėmis vėliavomis, buvo karštligiškai ruošiamas tariamai nepriklausomos valstybės naujasis elitas: Maskvoje paskubom ginamos būsimos Lietuvos profesūros disertacijos, KGB Vilniuje formavo agentūros pamainą ir rezervą iš nesusitepusios jauniausios kartos, kūrė jos atstovų legendas nekomunistinėje Atgimimo spaudoje ir Vakarų radijo stotyse, paskutiniai komjaunimo sekretoriai skirstėsi valstybės turtą, stažavosi Vakaruose. Čia galėjo pagelbėti vienintelis vaistas – liustracija. Tačiau ji buvo sužlugdyta.
Todėl nuožmiau nei finansinė krizė, ekonominis pesimizmas Lietuvos žmones prispaudusi aklavietės nuojauta, krypties nežinia, tikslo išnykimas – kur mes einame, kur esame? Per sunkūs klausimai, nes praradome išeities tašką ir tvirtą pagrindą po kojomis. Sakytum, visuomenę sudarytų, tęsiant antikines aliuzijas, į laisvę paleisti vergai, kurie niekad netaps piliečiai. Iš čia tas nestabilumo, laikinumo pojūtis, kai bemaž per kiekvienus rinkimus žmonės patiki vis nauju gelbėtoju, net jeigu tai yra klounas. Atrodo, kad vis grįžtame į tą pačią vietą, iš kurios buvome daugelsyk išėję. Ir į tuos pačius laikus, kurie baigėsi prieš dvidešimt metų. Kai melas (propaganda) buvo taip išplitęs, kad buvo draudžiama kalbėti net apie tai, ką visi puikiai žinojo. Pavojinga buvo viešai prasitarti ne tik apie visur esantį saugumą, Sibiro konclagerius ir politinius kalinius, bet ir apie tai, kad Lietuvos kaimas baigia prasigerti, kad į šviesią ateitį su pažangiausios visuomenės kūrėjais drauge žygiuoja narkomanai ir net parsiduodančios merginos. O jeigu „Tiesa“ apie tai nerašo, to stačiai ir nėra.
Dabar visi žino, kad yra 12 analitinių Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų, kurios kompromituoja kai kuriuos politikus, verslininkus ir redaktorius, tačiau jų VSD neduoda Seimui, todėl visi toliau ramiai gyvena, tarsi jų nebūtų. Visi žino, kad pedofilų tinklas apraizgęs aukščiausius politikų ir teisėjų sluoksnius, niekam ne paslaptis, kas yra šio pedofilų tinklo „stogas“ (žmonių minios pačios būrėsi prie prokuratūrų su žvakutėmis ir vaikų žaislais), tačiau generalinis prokuroras Algimantas Valantinas sako, kad Lietuvoje nėra nei pedofilų, nei jų „stogo“, todėl iš tikrųjų nieko nėra, tik Drąsiaus Kedžio sesuo, kuriai „pavažiavęs stogas“ (vis dėlto įdomu, kodėl A.Valantino seseriai, Stasei iš Telšių „nevažiuoja stogas“ dėl „Samanėlės“ juodosios buhalterijos ir baudžiamosios bylos, kurios prokurorai niekaip negali atiduoti į teismą?).
Panašiai turėjo baigtis ir CŽV kalėjimo Lietuvoje skandalas. Bet jeigu buvo proto pavergimas, turėjo kada nors prasidėti ir proto išvadavimas. Jau apgriauta viena melo tvirtovė – VSD. Lenkija ir Rumunija, pasitelkusios senus propagandos (melavimo, faktų klastojimo ir apgaulės) kadrus, „nerado“ slaptų CŽV kalėjimų, nors visam pasauliui ši „paslaptis“ – ne paslaptis. Lietuva gali pasigirti ne menkesne propagandistų armija, tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atlaikė jos kryžminę ugnį, kad bus pakenkta valstybės vardui, geriems santykiams su NATO partneriais, ir nepabūgo atskleisti „valstybinę paslaptį“, kurią visi žino.
Netikėtai ir skaudžiai apsijuokė Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas – ir net du sykius. Ministras paskelbė pasauliui džiugią naujieną, kad Seimas Lietuvoje CŽV kalėjimo nerado, supainiojęs savo nuomonę su faktais (sakoma, kad ribos tarp fakto ir nuomonės ištrynimas – subtiliausia melo forma). Ministras taip pat nesirengia atšaukti iš ambasados Kijeve Dainiaus Dabašinsko, kol galutinio žodžio netarė teisėsauga. Ši mintis taip pat galėtų būti iškalta ant Lietuvos neokomunistų Pavergto proto bažnyčios: pareigūnas tol gali tarnauti valstybei, kol jam netrukdo antrankiai. Bet gal viskas nėra taip prastai, gal ministras nėra šios „bažnyčios“ narys – žmogus buvo užsienyje ir nesuskubo sužinoti, kad Lietuvoje laikai keičiasi?