Velniop darbą reklamos agentūrose
Man dvidešimt devyneri, tačiau sugrįžti į mokyklą aš sugalvojau visai neseniai, daugmaž prieš porą metų. Baigęs lietuvių filologijos studijas vietoj mokytojo profesijos iš pradžių pasirinkau „perspektyvią“ karjerą didelės įmonės rinkodaros ir žiniasklaidos departamente, vėliau dirbau žurnalistu, redaktoriumi, komunikacijos projektų vadovu ne vienoje reklamos agentūroje, keliuose madinguose startuoliuose, laisvai samdomu skaitmeninės komunikacijos specialistu ir taip toliau. Studijų metais išbandžiau ir padavėjo, ir pardavėjo darbą, be to, nemažai keliavau, bendravau su įvairiausio plauko žmonėmis, kitaip sakant, sukaupiau užtektinai taip vertinamos „gyvenimiškos“ patirties.
Remdamasis ja, galiu drąsiai teigti, kad šiais laikais išsilavinimą turintis ir mieste gyvenantis jaunuolis gali labai nesunkiai susirasti jam daugiau ar mažiau patinkantį, daug pastangų nereikalaujantį ir tuo pačiu visai padoriai apmokamą darbą bei sėkmingai vegetuoti biure prie kompiuterio, pusę laiko „praskrolindamas“ feisbuke, o savaitgaliais lankydamasis hipsteriškuose mėsainių restoranuose. Nežinau, kaip su tokiu gyvenimu susitaiko daugelis (ypač jaunų) žmonių, bet aš darbe turiu matyti prasmę, kurios trūkumo neatperka nei pinigai, nei nuosavas namas, nei naujas automobilis, nei dar koks nors primityvus komfortas. Niekuomet nebuvau materialistas, todėl vadovaujuosi pasakymu: „Turtingas ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kurio poreikiai nedideli.“ (Tai – labai parankus ir, beje, vienintelis būsimam mokytojui įmanomas požiūris.) Vis dėlto turiu pasakyti, kad buvo metas, kai uždirbdavau daugiau pinigų, nei turėdavau laiko juos išleisti, – grįžus iš darbo namie tiesiog nebebūdavo nei jėgų, nei noro kažką daryti, tik žiūrėti bukinančius filmus ir galvoti, ar apskritai verta šitaip gyventi.
Dar studijuodamas universitete, vienoje gimnazijoje atlikau pedagoginę praktiką, kuri man paliko labai teigiamų įspūdžių. Būdamas daugmaž dvidešimt septynerių metų, jau „atsikandęs“ visų tų minėtų profesijų, ėmiau prisiminti savo patirtį mokykloje ir nusprendžiau, kad laikas į ją sugrįžti. Praėjusį rudenį įstojau į vienerių metų trukmės pedagogikos studijas, o dar po poros mėnesių sugalvojau, nelaukęs jų pabaigos, įsidarbinti mokykloje (studijuojant pedagogiką, tai jau yra įmanoma). Vieną dieną prisėdau prie kompiuterio, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą, berods, dešimčiai Vilniaus mokyklų, o jau vakarop sulaukiau vienos iš jų direktorės skambučio. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad rugsėjį priimta darbuotoja išėjo iš darbo, todėl vienuoliktokai liko be lietuvių kalbos mokytojos. Po ganėtinai ilgo, bet nuoširdaus pokalbio telefonu darbas man, galima sakyti, jau buvo padėtas ant lėkštutės, beliko tik šnektelėti su direktore gyvai ir susipažinti su mokiniais.
Tai, kad mokyklos vadovė pakvietė pradėti darbą jau kitą rytą, mane, prisipažinsiu, šiek tiek gąsdino (mokslo metai buvo prasidėję, o aš net neįsivaizdavau, ko pagal programą mokosi vyresniųjų klasių moksleiviai), bet vis dėlto ryžausi pabandyti. Direktorė, be abejo, irgi rizikavo, tačiau jos rizika buvo kur kas labiau pasverta, nei galėtų pasirodyti: kaip jau sakiau, įvairios patirties, įvertinimų, o taip pat užsidegimo man netrūko, be to, jauni, mokykloje norintys dirbti žmonės (ką jau kalbėti apie lietuvių kalbos mokytojus) gatvėje nesimėto – pasitaikius progai juos reikia čiupti nedelsiant. Trumpiau kalbant, padrąsintas savo būsimos vadovės, jau kitą rytą aš pasirodžiau gimnazijoje ir tiesiog pradėjau dirbti mokytoju. Skamba beprotiškai, bet, neturėdamas rimtesnės pedagoginės patirties, darbą mokykloje aš susiradau per pusdienį, o savo sprendimą tapti lietuvių kalbos mokytoju iki šiol laikau vienu geriausių savo gyvenime.
Mokytojas ne pagal pašaukimą
Visuomenėje gajus įsivaizdavimas, kad pedagogu galima dirbti tik iš pašaukimo. Visgi aš į mokyklą atėjau su priešingu požiūriu – norėjau demistifikuoti pedagogo profesiją, apvalyti ją nuo visokių nesąmoningų stereotipų, keisti bejėgio, galą su galu vos suduriančio, visų ujamo mokytojo įvaizdį. Įsivaizdavimas, kad tam tikra veikla galima užsiimti tik turint pašaukimą, man jau anksčiau gyvenime labai stipriai pakišo koją. Dėl to, stodamas į pedagogikos studijas, nusprendžiau tos pačios klaidos nebekartoti, nes dėl žmonių, kurie pedagogo profesiją tapatina su pašaukimu, pralaimi visi: mokytojai neša paprastam mirtingajam nepakeliamą naštą būti visiems sektinu idealu, tėvai reikalauja iš mokytojų daryti stebuklus net ir su tais vaikais, kurie šeimoje nesulaukia jokio deramo auklėjimo, o mokiniams mokytojai apskritai rodosi tarsi niekuomet neklystantys apšviestieji iš kitų dimensijų, kur nėra sekso, alkoholio, keiksmažodžių ir abejotinos moralės. Argi visiems nebūtų paprasčiau, jei mokytojas būtų tiesiog žmogus?
Tiesiog negali ateiti į pamoką ir nuvilti 30 žmonių, kurie tavimi iš tiesų pasitiki.
Pasakysiu dar daugiau: tapti mokytoju nusprendžiau iš grynai savanaudiškų paskatų – norėjau būti laimingas, dirbdamas prasmingą darbą, kuriame reikia nuolat tobulėti, užsiimant intelektualine veikla ir daug skaitant. Be to, man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis ir prisidėti prie jų dar iki galo nesugadintų asmenybių formavimo, galbūt netgi padedant išvengti kai kurių vartotojiškos visuomenės spąstų. Galite manyti, kad pedagogo profesiją aš pasirinkau grynai dėl to, kad dirbti mokytoju man yra smagu. Arba dėl to, kad nenoriu gyventi visuomenėje, kurioje skaitome tik populiariąją psichologiją, o autoritetais laikome „TikTok‘e“ strakaliojančius ir kepsnių padažus reklamuojančius socialinių tinklų „influencerius“. Atvirai kalbant, mano tikslūs motyvai apskritai neturi jokios didesnės reikšmės, nes mokytojo darbas pasižymi viena ypatybe – tu negali jo atlikti atmestinai. Pamenu, kadaise įsidarbinęs vienoje reklamos agentūroje aš neturėjau žalio supratimo, ką turėčiau veikti, o pirmąsias dvi savaites prasėdėjau nuošalioje vietoje, tuščiai naršydamas internete ir gaudamas už tai, gėda sakyti, daugiau negu dvigubai didesnį atlyginimą nei savo darbui pasišventęs pedagogas. Iki šiol negaliu pasakyti, kas blogiau, dirbant agentūroje: ar taip nepastebimai vegetuoti prie kompiuterio, ar galvoti idėjas reklamoms, didinančioms tualetinio popieriaus pardavimus. Bet aš imu nukrypti nuo temos.
Noriu pasakyti, kad, eidamas į savo pirmąją pamoką, aš, priešingai nei dauguma ką tik studijas baigusių 22-23 metų pedagogų, pats jau buvau daugiau ar mažiau susiformavusi asmenybė, turinti aiškią viziją, kokiais pagrindiniais principais vadovausis, mokydama vyresniųjų klasių moksleivius (tai be galo svarbu valstybėje, kurioje švietimo sistema egzistuoja tarsi be stuburo). Tačiau mokytojui nei vizija, nei žinios – niekas nepadės, jei jis nemokės bendrauti su mokiniais. Esu įsitikinęs, kad jeigu ir yra kokia nors sėkmingo pedagoginio darbo paslaptis, tai ji slypi būtent čia. Viskas paprasta: jei mokytojas nesutaria, konfliktuoja su auklėtiniais (nekalbu apie pavienius atvejus), jam mokykloje – ne vieta. Toks mokytojas, net jei jis pats geriausias savo dalyko žinovas, niekuomet nesugebės motyvuoti jaunų žmonių ar išmokyti juos kažko išties naudingo. Na, o jei mokiniai tavęs nemėgsta – viso gero! Pats metas susirasti kitą darbą.
Kiek valandų per parą miega mokytojai?
Taigi nuo pat pradžių mano prioritetas buvo geri mokytojo ir mokinių santykiai. Tai svarbiau už viską. Mokykloje, kurios ~90 proc. kolektyvo sudaro ~60 metų moterys (tokios yra beveik visos Lietuvos mokyklos), 29 metų lietuvių kalbos mokytojas vaikams yra tikra egzotika. Tereikia stipriai nesusimauti, neleisti paaugliams „užlipti“ ant galvos, ir greitai tapsi jei ne mėgstamiausiu, tai bent vienu mėgstamiausių mokytojų mokykloje. O kai atsiranda abipusis ryšys tarp mokytojo ir mokinių, kai mokytojas kalba jų kalba, visi kiti nesklandumai tampa nesunkiai įveikiami. Keisčiausias dalykas: bendravimas su kolegomis kurios nors mano buvusios darbovietės biure vemti versdavo, o štai mokykloje man nebuvo nieko įdomesnio už pokalbius su savo mokiniais. Mes nuolat juokaudavome, o apie savo pomėgius, laisvalaikį ir gyvenimą apskritai kalbėdavome ne tik pertraukų, bet ir pamokų metu, nepaisydami daugelio formalumų. Per keletą mėnesių aš iš tiesų pamilau visus savo mokinius ir kiekvienam iš jų iki šiol linkiu pačios šviesiausios ateities. Garbės žodis!
Bet jei manote, kad mokiniai į mano pamokas ateidavo vien pažvengt, labai klystate. Būtent dėl to, kad mūsų santykiai buvo išskirtinai draugiški, aš galėjau iš mokinių pareikalauti kur kas daugiau nei kiti mokytojai. Tiesą sakant, aš turbūt buvau ir vienas griežčiausių mokytojų, tačiau sugebėdavau praktiškai įrodyti, kodėl šių laikų žmogui reikia mokytis lietuvių kalbos, kodėl, pavyzdžiui, mano mokiniai kas mėnesį privalo perskaityti po vieną papildomą knygą iš mano paties sudaryto papildomo autorių sąrašo, o kitur apsiribojama tik egzaminui privaloma literatūra. Sakau jums, kai santykiai su mokiniais geri, mokytojas iš tiesų gali daryti stebuklus.
Bet štai ką iš tiesų svarbu suprasti: mylimam mokytojui mokiniai linkę atleisti įvairias klaidas, tačiau mokinių pasitikėjimas mokytoju jį taip pat įpareigoja. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl, kaip rašiau, pedagoginio darbo neįmanoma atlikti atmestinai. Tiesiog negali ateiti į pamoką ir nuvilti 30 žmonių, kurie tavimi iš tiesų pasitiki. Tai būtų nežmogiška, tarsi spjūvis į veidą draugui. Ir kuo labiau tau rūpi mokiniai, tuo labiau dėl jų stengiesi. Užburtas ratas.
Mokykloje aš dirbau daug, be galo daug. Daugiau nei bet kuriame kitame darbe, kokį esu turėjęs.
Kita priežastis – neribotas jaunųjų pedagogų idealizmas. Galite neabejoti – nei vienas jaunas žmogus nesirenka mokytojo duonos dėl turtų, cha cha! Mokytojais tampama iš idėjos, iš įsitikinimų ar dar kokių neapčiuopiamų dalykų. Na, o jei šios dvi priežastys jūsų neįtikina, pagalvokite taip: bet kuriame įprastame darbe dienos metu niekas nesirūpina tuo, ką jūs veikiate, o štai vienuoliktokų klasėje kiekvieną kiekvienos dienos pamoką 30 paauglių vertina jūsų darbą, žinias ir kitus sugebėjimus. Per pamokas feisbuke mokytojas tikrai „nepaskrolins“!
Mokykloje aš dirbau daug, be galo daug. Daugiau nei bet kuriame kitame darbe, kokį esu turėjęs. Pamokoms ruošdavausi iki 3-4 valandos nakties kiekvieną dieną. Keldavausi 7 valandą ryto. Vesdavau pamokas iki pietų. Grįždavęs pavalgydavau ir valandėlei užmigdavau prie televizoriaus. Atsikeldavau apie 17 valandą ir vėl ruošdavausi rytojaus dienai iki 3-4 valandos nakties. Kartais ir iki pusės 5 ryto. Be pertraukų. Savaitgaliais taisydavau mokinių rašinius ir kitus darbus. Beje, kaip manote kiek laiko užtrunka kruopščiai ištaisyti vienuoliktoko arba dvyliktoko rašinį? Nei daug, nei mažai – daugmaž dvidešimt minučių (kai esi įgudęs). Iš manęs nekoks matematikas, bet paskaičiuokime. Turėjau tris klases, vadinasi, apie 90 mokinių. Gaunasi: 90 x 20 = 1800 min. Kitaip sakant, 30 valandų. 30 valandų vieną kartą ištaisyti rašiniams! Dažniausiai stengdavausi didesnės apimties užduotis mokiniams skirti prieš atostogas, „per kurias mokytojai atostogauja ir nieko neveikia“. O iš tiesų jų metu dirbdavau ne ką mažiau. Atradęs laisvą akimirką, sudarinėdavau papildomos literatūros sąrašus, kad mano mokiniai pamiltų knygas, o ne kankintųsi, skaitydami vien privalomus autorių kūrinius, kuriuos į programą įtraukė moksleivių nekenčiantys dėdės ir tetos. Taip pat rekomenduojamų filmų sąrašus, kad paaugliai žiūrėtų ne vien komercinį kino teatrų šlamštą. Kaip lietuvių kalbos mokytojas, į ugdymą galiu ir privalau žvelgti plačiau. Mano tikslas – ugdyti visapusiškai raštingas, kritiškai mąstančias, kultūra besidominčias ir jos reikšmę suprantančias asmenybes, o ne kablelius dėliojančius robotus. Šiam tikslui aš skirdavau visas savo jėgas, atsisakydamas bet kokio laisvalaikio. Iš tiesų, aš nė nepastebėdavau, kaip pralėkdavo savaitė, nes neturėdavau nei minutės atsikvėpti. Supraskite: mokytojo darbas nesibaigia užvėrus mokyklos duris – apie mokinius ir tai, ką jiems pasiūlyti, galvoji nuolat, panašiai kaip menininkai nuolat galvoja apie kūrybą. O dar tiek daug nepaminėjau: ekskursijų, žurnalistikos būrelio, meninio skaitymo konkursų, užklasinių renginių, bendravimo su tėvais, biurokratizmo... Kaip tame seriale: lietuvių kalbos mokytojai dirba visą parą!
Dirbti mokytoju – prabanga
O dabar įdomiausia dalis: kiek už visa tai gaudavau? Atsakysiu nedelsdamas: 700 eurų. Sumautus 700 eurų už pilną etatą. Bet ne šiaip sau etatą. Kadangi, kaip minėjau, esu dirbęs įvairiose srityse ir užėmęs įvairias pareigas, galiu lengvai palyginti darbo krūvį. Neperdėsiu sakydamas, kad pilnas mokytojo etatas yra kokius 3-4 kartus didesnis nei pilnas darbo etatas bet kuriame kitame darbe. Gal net 5 kartus. Jau nekalbu apie pastangų nuoširdumą, į darbą įdedamą širdį. Per mėnesį mokykloje aš dirbau kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, reklamos agentūroje per ištisus metus. Visiškai rimtai. Kalbu, be abejo, apie realų darbą, o ne formalias darbo valandas. O juk esu ganėtinai jaunas žmogus, kuris galėtų kada nors užsimanyti nuosavo būsto ar panašiai. Ką turėčiau daryti su tais 700 eurų, norėdamas gyventi bent kiek padoriau? Sumanęs paatostogauti užsienyje? Nusivesti man patinkančią merginą į restoraną? Na, dėl to problemos kaip ir nekyla, nes, dirbant mokykloje, santykiams tiesiog nelieka laiko. Tik priminsiu, kad, krapštydami nosis, mano bendraamžiai Vilniuje uždirba mažiausiai dvigubai daugiau.
Nieko keisto, kad mokytojai arba skursta, arba dirba papildomai. Dauguma, aišku, renkasi antrąjį variantą: moko vaikus namuose, paprašo, jei įmanoma, didesnio krūvio mokykloje, kai kurie, tiesa, susiranda pasiturintį sutuoktinį, žodžiu, sukasi, kaip išmano. Aš irgi nesu išimtis. Į mokytojo darbą žiūriu kaip į malonumą, o malonumai kainuoja. Kad galėčiau leisti sau tokią prabangą (dirbti mokykloje), privalau kas mėnesį užsitikrinti trūkstamas pajamas. Todėl turiu individualios veiklos pažymą ir keletą nedidelių papildomų reklamos projektų. Galiu palyginti: iš 100 proc. viso savo darbo laiko (skirto mokyklai ir individualiai veiklai) mokytojavimui skiriu apie 95 proc., o papildomam uždarbiui, nesusijusiam su pedagogine veikla, – apie 5 proc. Šie 5 proc. sudaro turbūt vos keletą valandų per savaitę, bet per mėnesį man garantuoja daugiau pinigų, nei per tą patį laiką uždirbu, „ardamas“ mokykloje.
Iš patirties jau turinčių jaunųjų mokytojų aš taip pat sužinojau, kad su sveikatos problemomis susiduriu ne vienas. Kartais užtekdavo tiesiog žvilgtelėti į žmogų, kad pamatytum, koks jis išsekęs.
Tiems, kas jau spėjo pasipiktinti, noriu pabrėžti: realiai mokykloje, jei dar nesupratote, aš dirbu nepalyginamai daugiau valandų, nei popieriuje įpareigoja pilnas etatas, todėl negalima sakyti, kad aš papildomai uždarbiauju pedagogo darbo sąskaita, kad mano mokymo kokybė arba kad mokinių žinios dėl to nukenčia. Ne. Nukenčia tik mano sveikata. Ir, galite neabejoti, jei už pilną darbo krūvį mokykloje aš gaučiau bent 1000 eurų, mielai tų papildomų darbų atsisakyčiau. Deja, nepažįstu nei vieno tiek mokykloje uždirbančio mokytojo. Na, o jei manote, kad pedagogai, papildomai dirbdami korepetitoriais, lengvai susikrauna turtus, tai jums visai galvoj negerai.
„Ačiū“ į kišenę neįsidėsi
Nieko keisto, kad po kelių mėnesių, gyvenant minėtu ritmu, man ėmė pašlyti sveikata – prasidėjo skrandžio problemos, nelabai ką begalėjau valgyti. Aš ne tik mokytojavau bei kažkokiu stebuklingu būdu nutaikydavau paskubomis atlikti savo papildomus darbus, bet ir studijavau – užuot bent kiek pailsėjęs, didžiąją dalį savaitgalių praleisdavau paskaitose arba seminaruose. Mano pedagogikos studijos, trukusios vienerius metus (nepainiokite su bakalauro studijomis), tebuvo grynas formalumas, reikalingas gauti popiergaliui (dabar jau jį turiu), įrodančiam, kad galiu dirbti mokytoju. Didžiąją dalimi – visiškas laiko išmetimas. Vienintelė realesnė nauda buvo pažintis su kurso draugais, kurių mokėsi apie 80, bei kiek didesnė nei 100 eurų stipendija, kurią nuo ateinančių metų padidino kelis kartus (man atrodo, būtų kur kas naudingiau, tarkime, padidinti atlyginimus jauniems dirbantiems mokytojams, nes nemaža dalis žmonių po studijų niekuomet taip ir nenueina dirbti į mokyklas, bet tiek to). Dėl įdomumo galiu pasakyti, kad iš daugmaž 80 studentų buvo, regis, šešios lituanistės ir vienas lituanistas – aš. Mano kurso draugai, kiek jų teko pažinti, pasirodė iš tiesų sąmoningi, nuoširdūs žmonės, norintys mokyti(s), keisti ir šiuolaikinti mūsų iš vietos nepajudantį švietimo sistemos aparatą. Aišku, buvo ir tokių, kuriems apie pedagogiką geriausia visai pamiršti. Pamenu, viena mergina kartą paklausė, kodėl niekas jai nepaaiškina, kaip mokytojas turėtų įeiti į klasę ir tinkamai pasisveikinti su mokiniais. Hm...
Vis dėlto tie studentai teikė daug vilčių. Žinoma, norint jas pateisinti, reikia ne tik pradėti dirbti mokytoju, bet dažnai ir pasipriešinti „viską žinančiomis“ ir „laiko patvirtintais metodais“ dirbančioms garbaus amžiaus kolegėms ir/arba sustabarėjusiai mokyklų administracijai. Man labai pasisekė, kad mano gimnazijoje tarpusavio santykiai yra, galima sakyti, idealūs, tačiau iš dirbančių kurso draugų pasakojimų supratau, kad tai – greičiau išimtis, o ne taisyklė.
Iš patirties jau turinčių jaunųjų mokytojų aš taip pat sužinojau, kad su sveikatos problemomis susiduriu ne vienas. Kartais užtekdavo tiesiog žvilgtelėti į žmogų, kad pamatytum, koks jis išsekęs. Pasirodo, kai kurie pedagogai būtent dėl skrandžio ligų visai meta mokytojauti. Tai nestebina, nes stresas, dirbant mokykloje, milžiniškas. O jei dar pasitaiko konfliktų su mokiniais ar jų tėvais, gyvenimas išties gali pasidaryti nepakenčiamas. Akivaizdu, kad dėl to mokytojai konfliktų vengia, net ir būdami teisūs, ir kad dėl tos pačios priežasties daugelis vienetukininkų mokslo metų pabaigoje stebuklingai pasikelia savo neigiamus vidurkius iki ketvertų. Niekas nenori papildomų problemų. Visgi aš savo mokiniams karts nuo karto primindavau, kad konfliktų nebijau, kad geriau jau būsiu išmestas iš darbo, negu nuolaidžiausiu tiems, kas į mokymąsi neįdeda jokių pastangų, ir būsiu stumdomas arogantiškų tėvų (laimei, tokių sutikti dar neteko). Galop, turi egzistuoti teisybė, pažymys turi atspindėti žinias, mokinys negali jau mokykloje įprasti lengvai išsisukti nuo pasekmių ir taip toliau. Aišku, man lengva šitaip kalbėti, nes turiu įvairios darbo patirties ir papildomų pragyvenimo šaltinių, todėl darbo klausimas nebaugina. Kita vertus, aš visiškai suprantu tas mokytojas, kurios dėl kokio nors menko kivirčo su pernelyg gerai apie save galvojančia paaugle gali atsidurti prie bedugnės krašto. Tokių mokytojų man yra labiausiai gaila, nes jos, visą gyvenimą praleidusios tarp mokyklos sienų, nebeturi jokio pasirinkimo – privalo taikstytis su visu ant jų pilamu mėšlu ir tyliai nuryti ašaras.
Ak, taip, dar yra „nesibaigiančios“ mokytojų atostogos, tik mes jau išsiaiškinome, kad mokslo metų eigoje jos skirtos susikaupusiems darbams atlikti.
Tai žiūrim, ką turim: neapmokamus viršvalandžius, milžinišką darbo krūvį, jam visiškai neadekvatų atlyginimą (mažesnis jis nebent darželio auklėtojoms, bet čia jau atskira kalba), sugadintą sveikatą, visuomenės nepagarbą ir nesupratimą, aplinkoje nesiorientuojančius politikus (klasėje susigrūdę sėdi virš 30 mokinių, koridorių neįmanoma išvėdinti, o jūs sapaliojate apie moksleivių srautų reguliavimą, švietimo ministre? Rimtai?), prastėjančius mokymosi rezultatus ir jokio pagrindo manyti, kad greitu metu kažkas pasikeis į gera. Ak, taip, dar yra „nesibaigiančios“ mokytojų atostogos, tik mes jau išsiaiškinome, kad mokslo metų eigoje jos skirtos susikaupusiems darbams atlikti. Vasarą, tiesa, galima bent kažkiek atsipalaiduoti, nors koks ten atsipalaidavimas, jei tavo gastroenterologas nebeleidžia ir bokalu alaus susidaužti? O jei rimčiau, tai birželio pabaigoje aš buvau toks išsunktas, kad jėgų bebuvo tik šlykštiems beskoniams sultiniams ir linų sėmenims virti. Paskui gi po truputį ėmiau ruoštis ateinantiems mokslo metams, kad galėčiau naktimis miegoti ne po tris, o po kokias keturias valandas.
Nepaisant visko, savo pradžioje pasakytų žodžių aš neišsižadu: be galo džiaugiuosi, dirbdamas prasmingą, įdomų ir nenuspėjamą mokytojo darbą. Prisiekiu, įdomesnio nesu turėjęs. Bendravimas su mokiniais man yra didžiausias malonumas, todėl, net ir mirtinai pavargęs, rytais su nekantrumu ruošiuosi į pamokas ir su didžiausiu pasitenkinimu stebiu, kaip sąmoningėja, auga, tobulėja jauni žmonės. Turėjau mokinį, kuris per paskutinius penkerius metus neperskaitė nei vienos knygos ir buvo įsitikinęs, kad vidurinės diplomo reikia ne jam, o mamai. Šiaip jis buvo tikrai šaunus, atviras ir nuoširdus vaikis, todėl aš visos klasės akivaizdoje patikinau, kad jis neturės teigiamo pažymio, kol neperskaitys bent vieno mano pasiūlyto romano. Mokslo metų pabaigoje jis šiaip taip įveikė Orvelo „1984-uosius“, o neseniai man parašė, norėdamas pasidžiaugti, kad vasarą pradėjo knygas skaityti savo noru.
Tokios akimirkos man ir kitiems mokytojams atperka viską. Dėl jų mes dirbame. Štai ką pasakysiu: jūsų direktoriaus pagyrimas ar net ženkliai padidinta alga nublanksta prieš vieną iš tiesų nuoširdų mokinio AČIŪ. Bet jeigu manote, kad mokytojas gali būti sotus vien mokinių padėkomis, tai jums dvigubai negerai galvoj.
