Trečiadienį Vygaudas Ušackas pranešė, jog kandidatuos artėjančiuose Prezidento rinkimuose. Stebint gana pompastišką reginį, nebūdingą lietuviškoms politinėms kampanijoms, buvo galima džiaugtis. Visų pirma, pasirinktas būdas, kaip pranešti apie savo sprendimą, priminė Vakarų demokratijose gana dažnai taikomą metodą. Reprezentacinėje valstybės ar regiono vietoje renginio vedėjas pristato kandidatą, už kurio, sakant kalbą, stovi daugybė jo pagrindinių rėmėjų, ryškių veidų.
Kandidatas į laikiną tribūną ateina kartu su savo šeima, taip parodydamas, jog jo sprendimą palaiko artimiausi žmonės. Pasisakymo vietoje jau yra susirinkę daugybė žmonių, kurių dauguma jau dabar pasiryžę palaikyti šį kandidatą, taip parodant, jog šis žmogus jau turi vadinamą „startinį paketą“.
Nepaisant visų su šiuo kandidatu susijusių kontraversiškų teiginių spaudoje, kuriuos buvo galima pamatyti pastarąsias savaites, Vygaudas Ušackas uždavė gerą toną, kaip turėtų vykti kova dėl svarbiausio šalies posto kitąmet. Tikėtina, kad jau artimiausiu metu išvysime ir kitų, šiuo metu realiausių kandidatų į Prezidento postą prisistatymus. Ypatingai reikia laukti Gitano Nausėdos bei Sauliaus Skvernelio rinkiminio starto – šių asmenų pirmoji rinkiminė žinutė turėtų būti gana tvirta, jeigu jie ir toliau nori išlaikyti lyderiaujančias pozicijas šiose lenktynėse.
Tačiau šio teksto pagrindinė žinutė yra kitur. Svarstant, kodėl Lietuvoje susidomėjimas rinkimais yra mažas, o pasitikėjimas politikais – dar mažesnis, verta būtų išskirti keletą istorinių detalių. Didžiausias politinis aktyvumas bei susidomėjimas politika buvo praeito šimtmečio pabaigoje. Tada savo vietos valdžioje ieškojo dvi pagrindinės politinės jėgos – konservatoriai ir socialdemokratai. Kodėl žmonės taip aktyviai domėjosi tada vykstančiais procesais? Tikėtina, jog didelį vaidmenį suvaidino patys politikai, siekę įsitvirtinti valdžioje. Kovojo dėl kiekvieno balso. O ir žmonės buvo su didelėmis viltimis bei tikėjimu. Vėliau vykę skandalai, partijų skilimai, naujų, populistinių darinių atsiradimai, ekonominiai nuosmukiai privertė žmonės permąstyti savo politikos suvokimą. O nuo to laiko nelabai kas ir pasikeitė.
Ryškios rinkiminės kampanijos yra tai, kas galėtų pakeisti politikos suvokimą. Kodėl? Pažiūrėkite į rinkimus Vakaruose. Vykstant kampanijoms į gatves išeina tūkstančiai žmonių palaikyti savo favoritų, į viešus pasisakymus sugūžėja rinkimine atributika pasipuošę paprasti šalies gyventojai. Jie tiki savo kandidatais, nori išgirsti kažką, kas juos nuramintų ir įžiebtų viltį. Po tokių kampanijų net ir pralaimėję kandidatai padaro gerą darbą valstybei – paskatina piliečius toliau domėtis politika, o prieš kitus rinkimus dar aktyviau palaikyti jų interesus atstovaujantį asmenį, jog šis nebepralaimėtų.
Lietuvoje tai neveikia. Rinkiminės kampanijos įsižiebia likus pusmečiui iki rinkimų, o iš karto po rinkimų visiems leidžiama viską pamiršti iki kitų rinkimų. Dar blogiau – bene prieš kiekvienus rinkimus iškyla vis naujas politinis darinys, kuris vėliau subliūška, todėl žmonės natūraliai pasimeta ir nebežino, ką reikia palaikyti. Mobilizuoti žmones yra sunku, todėl įdirbis turi būti pastovus. Prezidento kampanija, kurioje nėra ryškaus favorito, gali būti pradžia.
Ryškios rinkiminės kampanijos yra tai, kas galėtų pakeisti politikos suvokimą. Kodėl? Pažiūrėkite į rinkimus Vakaruose. Vykstant kampanijoms į gatves išeina tūkstančiai žmonių palaikyti savo favoritų, į viešus pasisakymus sugūžėja rinkimine atributika pasipuošę paprasti šalies gyventojai.
Ši Prezidento rinkimų kampanija turi būti geras realybės „šou“ – spalvinga, kartais purvina, tačiau su turiniu. Tokia formulė turėtų suveikti, norint kuo daugiau žmonių įtraukti į šitas lenktynes, siekiant Prezidento posto. Kandidatai turi nebijoti atsistoti viešai ir išsakyti savo pozicijų. Tai, tikėtina, vyks įvairiose Lietuvos vietose. Iškalba, charizma, intelektas – šiuos tris akcentus geriausiai rinkiminėje kampanijoje sudėjęs kandidatas ir taps naujuoju šalies vadovu.
Kaip ir minėjau, kadangi šiuo metu nėra vieno ryškaus kandidato, savo sėkmės formulės turės ieškoti bene visi kandidatai, todėl, net ir nenorint, artėjant rinkimams, visos rinkiminės kampanijos taps tikru žaidimu, simuliacija. Reikia tikėtis, jog kandidatų rinkiminiai štabai stegsis kovoti dėl kiekvieno procento ir norės, jog prie to prisidėtų kuo daugiau paprastų šalies gyventojų.
Galiausiai, kandidatai, kurie pralaimės, galės būti tie, kurie ves naujas ar esamas politines jėgas į 2020 metų Seimo rinkimus. Bus praėję kiek daugiau nei metai, todėl visuomenė dar neturėtų būti atvėsusi. Jeigu šitas planas pavyks, o pagrindiniai kandidatai bus pakankamai charizmatiški ir po pralaimėjimo nepasiduos, o žvelgs tolyn, jau po 2020 metų Seimo rinkimų turėtume matyti naują politinį vaizdą šalyje. Na, galbūt, pagaliau bent perlipsime tą nelemtą 50 procentų žymą, kalbant apie nepasitikėjimą politinėmis institucijomis.
