Tiesa, tai pagrindinės temos. O kokie trys kiti, ne mažiau aktualūs mūsų visuomenei klausimai galėtų būti prioritetiniai ateinančius ketverius metus?
Politinė kultūra
2020 m. Seimo rinkimai tik dar labiau išryškino politinių kampanijų metu kylančią problemą, kai partijų programų pristatymas dažniau parodomas per oponentų trūkumus, o ne per pristatančiųjų privalumus. „Kolūkių griovėjai“, „valstiečiai žemvaldžiai“ bei kitos politinės metaforos neleidžia partijoms atskleisti savo privalumų, o bergždžios diskusijos tradiciškai persikelia ir į Parlamentą. Be diskusijų kultūros Lietuvos politikoje vyrauja ir asmeninės dvikovos – keli ideologiškai gan artimi politikai negali rasti vieno atsakymo, nes prieš bet kokį politinį sprendimą jiems pirmiausiai veikia pykčio kitam emocija.
Jeigu bus pamirštos nuoskaudos dėl pralaimėtų rinkimų, asmeniniai nesutarimai, rezultatas gali būti itin teigiamas.
Dar praėjusiais metais, vykstant Prezidento rinkimų kampanijoms, daugiausiai rinkėjų palaikymo sulaukę kandidatai – Gitanas Nausėda bei Ingrida Šimonytė – sutarė, kad Lietuvoje trūksta argumentuotos diskusijos, vienas kito išklausymo, apskirtai, politinės kultūros. Panašu, kad artimiausius ketverius metus tai bus du iš trijų pagrindinių Lietuvos politikų, todėl galima viltis, kad šis rinkiminis pažadas turi galimybę išsipildyti.
Ne paskutinį vaidmenį politinės kultūros skatinime užima opozicija. Gebėti konstruktyviai dėstyti savo nuomonę ir argumentuotai diskutuoti su tuo metu esančiais valdžioje yra brandžios demokratinės valstybės opozicijos bruožas. Jeigu bus pamirštos nuoskaudos dėl pralaimėtų rinkimų, asmeniniai nesutarimai, rezultatas gali būti itin teigiamas.
Politinės kultūros trūkumas atsispindi rinkėjų vertinimuose: Seimu bei partijomis nepasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų. Didžioji dauguma jų neateina ir į rinkimus. Artimiausias Tautos apsisprendimas vyks 2023 metų pavasarį, kai bus renkama nauja rajonų bei miestų valdžia, todėl daugiau nei dveji metai – puiki proga išmokti kalbėti apie problemas, o ne ieškoti asmeniškumų.
Mažumų politika
Nėra abejonės, kad įvairių mažumų (tautinių, seksualinių, politinių, religinių, kitų) klausimai atsidurs politinėje darbotvarkėje tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Tokių klausimų sklaida valdančiojoje daugumoje sulauks palaikymo, todėl nereiktų stebėtis, jeigu kai kurie principiniai klausimai bus peržiūrėti per ateinančius ketverius metus.
Taip, turbūt pagrindinis mažumų politikos klausimas bus vienos lyties partnerystės įteisinimas Įstatymu. Palankesnio laiko šios minties įgyvendinimui, panašu, dar nėra buvę. Didelė dalis būsimos valdančiosios daugumos turėtų palaikyti tokį sprendimą, palaikymo turėtų sulaukti ir iš ne vieno opozicijos atstovo. Popiežiaus Pranciškaus išsakyta mintis apie tai taip pat turėtų duoti pozityvų krūvį šįkart gana plačiai krikdemų flangą Seime atstovausiantiems politikams.
Turbūt pagrindinis mažumų politikos klausimas bus vienos lyties partnerystės įteisinimas Įstatymu. Palankesnio laiko šios minties įgyvendinimui, panašu, dar nėra buvę.
Palankesnio meto atsižvelgti į tautines mažumas Lietuvoje taip pat vertėtų paieškoti. Seime frakcijos po ilgo laiko nesukurs skandaluose paskendusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija, o tradicinių, didžiųjų partijų sąrašuose į Seimą pateko ne vienas tautinių mažumų atstovas. Nors lietuviai Lietuvoje sudaro daugiau nei 85% visų šalyje gyvenančių piliečių, Vilniaus krašte bei Klaipėdoje vis dar yra nemažai kitų tautybių atstovų, kurie jaučiasi pamiršti. Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šalyje vis daugiau atsiranda iš Rytų atvykstančių pabėgėlių, ieškančių geresnių darbo galimybių ukrainiečių, baltarusių, rusų, todėl palankių sąlygų kūrimas naujakuriams galėtų būti vienas iš būsimos valdžios prioritetų.
Galiausiai vertėtų kalbėti apie politines mažumas, pozicijas tų, kurie nebus atstovaujami būsimojoje valdžioje. Jeigu viskas vystysis pagal racionalią logiką, tik apie 42% daugiamandatėje balsavusiųjų turės savo atstovus valdžioje arba tik kiek daugiau nei 17% visų šalies gyventojų, jeigu į statistiką įtrauktume ir nebalsavusiuosius ar negalėjusius balsuoti dėl vienų ar kitų priežasčių.
Nėra abejonės, kad tam tikri politinės darbotvarkės punktai, deklaruoti į Seimą ar valdančiąją daugumą nepatekusių partijų, taip pat galėtų neprieštarauti esminėms būsimos valdžios vertybėms bei galėtų būti įtraukti į, tarkime, Vyriausybės programą. Tai parodytų „aukštesnį“ politinės valdžios lygį, kurio Lietuvos politikai dar trūksta.
Korupcija, šešėlinė ekonomika, prekyba poveikiu
Kaip esmines, šias problemas įvardina daugiau nei pusė šalies gyventojų. Tradiciškai matomi bent keli būdai kovoti su korupcija, protegavimu: mažinti mokesčius, didinti bausmes už šiuos nusikaltinimus, šviesti visuomenę. Kiekvienas iš minimų būdų turi savo pliusų bei savo minusų, todėl verta ieškoti kompleksinio sprendimo varianto.
Daugiau švietimo, griežtesnės bausmės, mokesčių peržiūrėjimas – tai tik keli būdai sumažinti šešėlinę ekonomiką bei surinkti daugiau mokesčių į augančios skolos valstybės biudžetą.
Visų pirma, patys politikai turėtų tapti pavyzdžiais, į kuriuos norėtų lygiuotis juos rinkusi visuomenė. Nesumokėti, nuslėpti mokesčiai, prioritetu svarstomi patiems politikams ar jų artimiesiems naudingi įstatyminiai pokyčiai, neskaidrūs viešieji pirkimai – tai tik keli skandalai, į kuriuos patenka tiek nauji, tiek jau ilgiau politikoje dalyvaujantys asmenys. Griežtesnės bausmės veikiausiai būtų vienas iš pagrindinių būdų, kuris padėtų mažinti politikų piktnaudžiavimą tarnyba, tačiau tam reikalinga gana tvirta politinė valia iš būsimosios politinės daugumos.
Finansų ministerijos skaičiavimais, 2019 metais Lietuvos šešėlinė ekonomika sudarė apie 14,6% šalies BVP, o, tarkime, pagal kontrabandinių cigarečių suvartojimą Lietuva nusileidžia tik graikams ir užima antrą vietą visoje Europos Sąjungoje. Daugiau švietimo, griežtesnės bausmės, mokesčių peržiūrėjimas – tai tik keli būdai sumažinti šešėlinę ekonomiką bei surinkti daugiau mokesčių į augančios skolos valstybės biudžetą. Visiems šiems sprendimams taip pat reikalinga politinė valia.
Viską reziumuojant, laukia sunkūs ateinantys ketveri metai. Viruso sukeltos pasekmės bus juntamos dar bent kelerius metus. Deja, susikoncentruoti ties viena ar keliomis problemomis nepavyks, todėl kiti klausimai taip pat lauks savo akimirkos. Pirmąsias išvadas, kaip su iššūkiais tvarkysis naujoji valdžia, bus galima daryti jau po keliolikos mėnesių.
Jokimas Tamulionis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakulteto Viešosios politikos analizės magistras.
