Bet ir elegantiškas „Metrail“ istorijos užbaigimas anaiptol nereiškia, kad nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo sistema yra tinkama ir pasiteisinusi. Ar esame garantuoti, kad įmonės, sudariusios sutartis su pakuočių atliekų tvarkymą organizuojančiomis įstaigomis ir tinkamai vykdančios savo sutartinius įsipareigojimus, ateityje, pasibaigus „Metrail“ istorijai, neatsidurs situacijoje, kad neturės (negaus) pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų ir bus priverstos sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis?
Trumpas teisinis kontekstas: gamintojai ir importuotojai (Įmonė) privalo apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas. Jeigu pakuotės naudojamos ne savo reikmėms, jų atliekų tvarkymo organizavimas iš esmės gali būti vykdomas vieninteliu, kolektyviniu, būdu – per atliekų tvarkymą organizuojančią įstaigą (Organizaciją). Įmonė gali būti tokios Organizacijos dalyviu arba su ja sudaryti sutartį dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei kitų Įmonės pareigų vykdymo. Organizacija, pagal teisės aktus suorganizavusi atliekų sutvarkymą, įmonėms išduoda dokumentus, kurie patvirtina, kad pakuočių atliekos sutvarkytos. Šie dokumentai yra pagrindas taikyti mokesčio lengvatą – t. y. leidžiama nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą, nes privaloma dalis pakuočių atliekų sutvarkyta – valstybės (Vyriausybės) nustatyta užduotis įvykdyta. Pakuočių atliekų tvarkymą organizuojančių įstaigų (Organizacijos) veikla – licencijuojama, tai reiškia, kad valstybės institucijos prireikus imasi poveikio priemonių – stabdo ar naikina licencijos galiojimą ir pan.
Valdžios institucijų atstovai dažnai primena vieną iš atliekų tvarkymo principų – gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą. Tačiau problema yra ne gamintojo ar importuotojo noras išvengti atsakomybės, problema yra situacija, kai Įmonė, elgdamasi pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sumokėjusi už pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų pareigų vykdymą, turi susimokėti ir aplinkos taršos mokestį už nesutvarkytą tam tikrą pakuočių atliekų kiekį.
Tai reiškia, kad Įmonė iš esmės atsako už galbūt nepasiteisinusį teisinį reguliavimą, už subjektų, kurių ji negali kontroliuoti, neveikimą ar netinkamą veikimą.
Atsižvelgiant į tai, neišvengiamai kyla klausimas – ar aplinkos taršos mokesčio mokėjimas neturėtų būti Organizacijos, su kuria įmonė sudaro sutartį dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, priedermė? Juolab kad valstybės institucijos turi įgalinimus vykdyti šių Organizacijų priežiūrą per jų veiklos licencijavimą. Be to, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas jau šiuo metu nustato tam tikros kontrolės būdą – Organizacijoje sudaromą kontrolės tarybą, į kurią turi įeiti ir Aplinkos ministerijos atstovas.
Atliekų tvarkymo sistema sudėtinga tiek dėl dalyvaujančiųjų kiekio, tiek dėl veikiančio atliekų tvarkymo modelio parinkimo. Atliekų tvarkymo standartai Europos Sąjungoje auga, taisyklės griežtėja. Atliekų prevencija, pakartotinis naudojimas, perdirbimas – pagrindinės atliekų tvarkymo kryptys; pakuočių atliekų tvarkymo užduotys, reikalavimai atliekų rūšiavimui tik didės. Nesukūrus aiškios atliekų, pakuočių atliekų tvarkymo sistemos – su suprantamomis, pagrįstomis ir aiškiomis kiekvieno dalyvio atsakomybės ribomis ir tinkamais finansiniai instrumentais, nebus įmanoma pasiekti ES direktyvose keliamų tikslų. Neginčijama, kad įmonės atsakingos už atliekų sutvarkymo kaštų padengimą, visuomenės švietimą ir pan., bet jos negali būti atsakingos už atliekų tvarkymo politikos formavimą ir tinkamo teisinio reguliavimo nustatymą. Kad ir principas – moku už tiek atliekų, kiek išmetu: ar kiekvienas iš mūsų turime galimybę juo pasinaudoti?
Sveikintini Aplinkos ministerijos žingsniai reaguojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų pastabas, Valstybės kontrolės rekomendacijas ir tobulinant institucinę aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sąrangą, kontrolės mechanizmą. Tačiau skubūs ir apgalvoti atliekų tvarkymą reglamentuojančių įstatymų pakeitimai būtini verslui, kiekvienam žmogui, norinčiam oriai gyventi saugioje aplinkoje, kurios grožiu ir kokybe galėtų džiaugtis ne viena karta, ir Vyriausybei, siekiančiai pereiti prie žiedinės ekonomikos.
Jolanta Bernotaitė yra advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė.
