Po 1572 m. vasaros įvykių Paryžiuje religiniai karai tarp katalikų ir protestantų įgavo naują pagreitį, perėjo į platesnį, visoje Europoje koordinuojamą karą. O svarbiausia – puolami protestantai dar labiau suradikalėjo.
Daug yra versijų apie tai, kas vyksta Europoje, ypač Prancūzijoje, šiais metais. Iki šiol buvo bandoma įvairius teroro aktus vertinti kaip išpuolius prieš Europą ir europines vertybes apskritai. Ir tai yra tiesa. Tačiau pastarieji įvykiai primygtinai rodo, kad teroristai yra ypač nusiteikę prieš Prancūziją.
Prancūzija yra ne tik mūsų idealų – laisvės, lygybės, brolybės – lopšys. Ji buvo viena iš dominuojančių kolonijinių šalių, palikusi ryškų pėdsaką musulmoniškuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.
Nesugebėta išaiškinti, kad globalus kapitalas bei liberalų (neatsakingą) multikultūralizmą skatinantis kapitalizmas, o ne paprasti europiečiai, yra kalti dėl to, kas vyksta Sirijoje, Irake ir kitur.
Prancūzija nuo senų laikų konkuravo su Britanija dėl įtakos Jeruzalėje, todėl priešinosi britų remiamai sionistinės Jeruzalės idėjai, o tuo pat metu manipuliavo musulmonais, žadėdama karinę pagalbą ir žodžio netesėdama.
Paminiu istoriją ne tam, kad įrodyčiau, jog Prancūzija tarytum nusipelno, ką gauna. Jokiu būdu. Šis istorinis kontekstas yra svarbus tiems, kurie vykdo teroro išpuolius. Ir į jį jie visaip baksnoja pirštu.
Tačiau būtent tai, kad fundamentalistiniai musulmonų ekstremistai šitaip supranta Europą ir Prancūziją, rodo kairiųjų klaidą. Nesugebėta išaiškinti, kad globalus kapitalas bei liberalų (neatsakingą) multikultūralizmą skatinantis kapitalizmas, o ne paprasti europiečiai, yra kalti dėl to, kas vyksta Sirijoje, Irake ir kitur.
Nepaisant to, kad Prancūzija pasirinko ne multikultūralistinės, bet vienos kultūros integracijos modelį, atrodo, kad integracija ir asimiliacija neįvyko ne dėl kultūrinių skirtumų, bet dėl klasinės segregacijos. Prancūzų filme „La Haine“ („Neapykanta“) puikiai parodoma, kaip alžyrietiškos kilmės prancūzai gyvena Paryžiaus priemiesčiuose, kur dominuoja skurdas ir nėra jokių galimybių ir vilčių. Ten gimsta neapykanta.
Visa tai vyksta kitame biblinio siužeto vertame paveiksle: migrantų antplūdis Europoje primena Didįjį tautų kraustymąsi.
Kaip Europa (taigi ir mes, lietuviai) turime reaguoti į įvykius? Viena vertus, valstybės turi atlikti pirminę savo paskirtį, dėl ko žmonės pirmiausia ir susibūrė į politinius darinius – užtikrinti savo piliečių saugumą. Ir nepaisant garsiai rėkiančių kritikų, kad niekas nėra daroma, visos Europos saugumo tarnybos glaudžiai bendradarbiauja.
Kolegos Ispanijoje sakė, kad per pastaruosius du mėnesius vien Madride ir Barselonoje buvo sustabdyta 20 žiaurių teroro išpuolių. Tačiau suabejočiau paaštrėjusia karine retorika ir surengtais oro reidais.
Turi būti kuo skubiau sukurta atsakinga migracijos politika. Dėl neaprėpiamo masto reikia priimti sprendimus, remiantis detalia duomenų analize. Europos saugumo ir migracijos institucijos turi surinkusios informaciją apie vietas, kur vyksta karo veiksmai, kur žmonės yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, dėl lyties ar lytinės orientacijos.
Šiuo metu, mano manymu, Europa turėtų pasirūpinti tais, kurie iš tiesų bėga nuo karo ar yra persekiojami. Ekonominiai migrantai, kurių kaip pigios darbo jėgos pageidauja Europos finansų ministrai bei korporacijos, šiame etape neturėtų būti priimami. Tokiu principu būtų galima bent iš pradžių apriboti srautą.
Belieka tikėtis, kad Europa priims atsakingus veiksmus, nenusižengdama savo demokratiniams ir civilizuotiems bendražmogiškiems principams, ir mūsų neužklups nauja rasizmo, stereotipų kūrimo ir keršto banga.
Jolanta Bielskienė yra „Socialdemokrato“ redaktorė
