Raganų medžioklė, linčo teismai – tai tamsioji bet kurios visuomenės pusė, deja, itin skatinama Lietuvoje. Pirmiausia, žinoma, teisėtai galime dėl to kaltinti populistus, kurie, kaip neramios sielos, ieško prie kokios marginalios grupės ar idėjos galėtų prisigretinti. Ir taip nuo vienų rinkimų prie kitų...
Bet ne apie juos šį kartą. Solidžiais ir padoriais save laikantys politikai, formuojantys politinę darbotvarkę, apeliuojantys į piliečių sąmoningumą, sveiką protą, dažnai pamiršta, kad tą sąmoningumą turi ir patys ugdyti. Ne tik saldžiais moralizavimais, bet ir siūlydami, priimdami ir apgindami iš beviltiškos tamsos kylančius įstatymus.
Kas yra „juodasis sąrašas“? Tai viduramžių inkviziciją ir Stalino laikus primenantis metodas, kai pakanka mesti šešėlį ant asmens, visuomenės grupės, nepateikiant jokių įrodymų, bet apeliuojant į primityvių stereotipų persmelktą pasaulėvaizdį, tikintis, kad to pakaks kaltei patvirtinti ir bausmei pateisinti. Tokiems pasmerkimams nereikia teisėsaugos įsikišimo, čia viską nusprendžia minia ir kolektyvinė „moralė“.
Vis dažniau į Lietuvos politinę areną išmetami vaizduotę aitrinantys kaltinimai bei visuomenės patiklios, nekritiškos reakcijos į juos.
Neramina du dalykai: vis dažniau į Lietuvos politinę areną išmetami vaizduotę aitrinantys kaltinimai bei visuomenės patiklios, nekritiškos reakcijos į juos.
To pavyzdžiais laikyčiau atskirų politikų nepraustaburnišką kišimąsi į meno raidą (bandymas uždrausti rodyti Vilniuje Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, reikalavimai nugriauti „negražų“ „vamzdį“ – Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“ – Neries krantinėje), Ukrainos-Rusijos karinio konflikto šviesoje rusų bendruomenės kiršinimą, nors ši yra puikiai integravusi Lietuvoje. Jau buvo ir atskirų „tautinių patriotų“ bandymų sudaryti homoseksualių žmonių ir juos palaikančiųjų sąrašus, netgi kalbėta apie galimus tokių žmonių deginimus ant laužo. O ką jau bekalbėti apie gąsdinimus STT, slaptomis pažymomis.
Atrodytų, visuomenė, žiniasklaida turėtų pasipiktinti tokio rango nekonstruktyvių konfliktų audra. Deja, dažniau tai yra vertinama kaip teisingumo, moralės, grožio paieškos, „tvarkymasis“ su korupcija.
Kuo skiriasi nepagrįsti, nepatvirtinti kaltinimai pavieniams asmenims, galbūt mesiantys dėmę ant jų vardo ir karjeros, nuo „violetinių“ persekiojimų, kurių pasekmės ne vienu atveju buvo tragiškos? Tačiau negalime tikėtis, kad piliečiai sąmoningės, jeigu patys politikai atvirai nepasmerkia neteisinių susidorojimo metodų.
Tikro, ilgalaikio politinio visuomenės palaikymo, o ne populizmo, siekiantys politikai turėtų reaguoti į šias tamsos apraiškas ryžtingai.
Viešai pasmerkti vienpusišką moralizavimą, apginti visų piliečių lygybę prieš įstatymą bei nekaltumo prezumpciją. Matyti visuomenės kaitą ir reaguoti į ją. Priimti partnerystės įstatymą, tam, kad būtų užtikrintos porų ir vaikų teisės; garantuoti nemokamą aukštąjį mokslą taip ugdant visuomenės sąmoningumą, demokratiją ir stabdant jaunimo emigraciją; užtikrinti sąžiningus darbo santykius, kad dirbantys žmonės galėtų jaustis oriai; didinti motinystės išmokas.
Sąmoningai laikant visuomenę tamsoje, žinoma, yra lengviau ją valdyti. Pakanka paskatinti jos fantazijas „juodaisiais sąrašais“ ir populiarumas užsitikrintas. Daug lengviau yra įaitrinti minios vaizduotę ir sukurstyti persekioti negu konstruktyviai dirbti. Bet aš tokioje „demokratijoje“ gyventi nenoriu. Matyt, nenorėjo ir tie du trečdaliai, kurie emigravo.
Jolanta Bielskienė yra NK95 narė, socialdemokratė
