Ar taip gali atsitikti ir kitame mieste? Gali, nes vyriausybė kadaise atsisakė teisinio reglamentavimo tokiems statiniams žymėti ir paliko viską ant merų ir jų administracijos direktorių pečių. O, kaip žinia, jų trapūs pečiai naštos tarnauti visuomenės, o ne verslo interesams, dažnai neatlaiko.
Viena paguoda, kad kartais tie pečiai neatlaiko ir aktyvios visuomenės spaudimo. Taip įvyko ir su Pašilaičiuose valdžios suplanuota degaline....mokyklos kieme! Suprantama – iš valdiškos mokyklos jokios finansinės naudos, o štai žemės lopinėlį išnaudoti komerciniais tikslais – pagunda didelė. Kai infrastruktūra sukurta, labai patogu į kokį nedidelį likusį žemės lopinėlį įgrūsti daugiabutį, degalinę ar dar kokį komercinį pastatą, kuris atneš kuo daugiau pinigų. Juk gyventojų patogumo ar saugumo neįkainosi, o štai degalinės ar parduotų butų nauda labai efektyviai atsispindės sąskaitose. Ir nesvarbu, kad gyventojai dar daugiau laiko praleis kamščiuose, turės mažiau žalių erdvių, o vaikams bus nesaugu.
Kai Vilniaus savivaldybė suplanavo, kad šalia mokyklos Medeinos g. Pašilaičiuose puikiai tinka degalinė, kyla logiškas klausimas, kaip toks leidimas degalinei apskritai galėjo atsirasti? Ir kokia lobistinė jėga turėjo veikti? Kalbu ne tik apie parinktą vietą, kai vietoje švietimo paslaugų plėtros atsiranda degalinė, bet ir apie tai, kad degalinėse prekiaujama rūkalais, o tokia veikla griežtai reglamentuojama. Ar šiai valdžiai artimi verslininkai „įkalkuliavo“ ir reglamento dėl taikomų atstumų nuo švietimo įstaigų pakeitimus?
Laimei, mokyklos teritoriją ir vaikus išgelbėjo visuomenės pasipiktinimas ir aktyvumas. Ir tuomet valdančiosios daugumos politikai pradėjo sukti uodegas ir viską bandė nurašyti Bendrajam planui, kurį esą tvirtino visa Taryba – suprask, kalti visi. Tiesa, pamiršo paminėti, kad planuose jau keleri metai nėra nurodoma, kas bus statoma (anksčiau būdavo, pvz., degalinių žymėjimas K3) ir iki dabar nėra parengtas atnaujintas specialusis degalinių plėtros planas, todėl nėra jokio aiškumo gyventojams, kur galima tikėtis jų plėtros. Tai reiškia, kad po kiekvieno daugiabučio langais galima bandyti „prastumti“ degalinės projektą. Tad kokios staigmenos dar laukia Pašilaičių, Fabijoniškių, Šeškinės, Justiniškių gyventojų, kai bus statoma Šiaurinė gatvė, galima tik spėlioti. Faktas vienas – verslas sklypus jau išsipirkęs.
Tad tokiems architektūros „šedevrams“ kaip degalinės prie mokyklos Medeinos gatvėje ar Gineitiškių ežero, užtenka mero ir administracijos direktoriaus palaiminimo. Tad neabejokime, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tokie projektai atsiras.
Kitas skandalingas atvejis – degalinė prie Gineitiškių ežero. Sakysit, negali būti – juk teršalai, o čia vandens telkinys... Gali. Tiesa, dėl Gineitiškių degalinės jau yra oficialios Statybų inspekcijos išvados. Inspekcija nepritaria degalinės statyboms, nes tokio objekto nebuvo plane ir su visuomene jis nederintas. Tiesa, planą galima keisti, tad gyventojams ir toliau reikia akylai stebėti, kad valdininkai vėl dūmų uždangos nenuleistų.
Jeigu savivaldybė norėtų dirbti skaidriai ir nebandytų kaskart apmauti gyventojų – privalėtų parengti degalinių plėtros planą visame mieste, o ne tikrinti žmonių budrumo „o gal pavyks“. Toks planas buvo, kai Vilniaus meru buvo Artūras Zuokas, vėliau meras Remigijus Šimašius jį sėkmingai padėjo „į stalčių“, nereikia jo ir dabartiniam merui. Įdomus sutapimas: kaip skelbiama viešoje erdvėje, degalinę prie mokyklos turėjo statyti ne kieno kito, o buvusio Rusijos koncerno „Lukoil“ vadovo Ivano Paleičiko įmonė „Spectrum“. O būtent valdančiųjų atstovo R.Šimašiaus žmona Gilma vysto skandalingą I.Paleičiko šeimos projektą Vilniaus autobusų stotyje. Taigi, kaip pasakytų klasikas, kas galėtų paneigti...
Taip ir dygsta daugiabučiai, parduotuvės, degalinės, komerciniai pastatai – netrūksta nieko, išskyrus žaliąsias poilsio zonas ir erdves patiems miestiečiams. Bet juk medžiai ir parkai pinigų neatneša. Ir ne tik Pašilaičiuose. Štai Justiniškių gatvėje, per artimiausius 2-3 metus planuojami šimtai butų, o žaliųjų zonų lieka vis mažiau. Tai išvystytas miegamasis rajonas, aplinkui mokyklos, darželiai, parduotuvės, žaidimų aikštelės. Statytojui dėl nieko nereikia sukti galvos, svarbiausia – butus laiku įrengti. O kad Pašilaičiai ir Justiniškės taps nepravažiuojamais – tai pačių naujakurių ir senbuvių rūpestis, tikrai ne miesto valdžios, kuri statybų leidimus išduoda.
Geriausias to pavyzdys – posūkis į Tarandę. Plėskitės, aukite ir... važiuokite kaip išmanot. Magistralėje Vilnius – Panevėžys automobiliai skrieja tikrai ne 20 km/h, tad norintiems įsukti į Tarandę adrenalino kiekis kraujyje padidėja, juk reikia spėti „įtaikyti“, ypač kai eismas yra intensyvus. Tokius žaidimus gal būtų smagu virtualioje realybėje žaisti, bet ne tikrovėje, kai nepataikius laiku, galima sumokėti ir aukščiausią kainą.
Kaip eiliniams piliečiams išvengti tokių „netikėtumų“, kai statytojai ir valdininkai nori būti gudresni, o visuomenė turi praeiti devynis pragaro ratus, kad nuo tų „netikėtumų“ apsisaugotų? Tvarka turi būti užtikrinta nacionaliniu mastu – tiek įstatymais, suteikiant daugiau galių bendruomenei, tiek įtraukiant Vyriausybę. Nes galvojant tik pelno kategorijomis, gyventojų interesai liks nuošalėje, o degalinės dygs ir prie mokyklų, ir prie ežerų.
