Pasaulio dėmesys pastaruoju metu yra nukreiptas į islamistų išpuolius, o karas Ukrainoje atrodo nebe toks aktualus. V.Putinas sušvelnino savo įžūlią retoriką, nedemonstruoja karinės jėgos, bent jau laikinai. Kaip aš ir spėjau, atslūgo ir politikų dėmesys mūsų valstybės apsaugai.
Pačiame krizės įkarštyje prezidentės spaudžiamas Seimas skyrė dar apie 130 milijonų litų krašto apsaugai, kad žmonės apsiramintų, o paskui vėl grįžo prie įprastų, politikams naudingesnių užmojų.
Galima džiaugtis, kad žmonių dėmesys mūsų valstybės apsaugai neužgeso, viliuosi, kad ir politikai imsis konkrečių veiksmų stiprinant Lietuvos kariuomenę, nes Kremliaus tikslai grįžti prie sovietų imperijos geografinių ribų nepasikeitė.
Nors Ukrainą ištikusios krizės akivaizdoje NATO, ypač JAV, dėmesys Baltijos šalims yra sveikintinas, bet prisibijau, kad visa tai nevirstų pretekstu vėl kalbėti, kad „NATO mus apgins“. Būtina priminti, kad mes ir esame NATO.
Žmonių dėmesys mūsų valstybės apsaugai neužgeso, viliuosi, kad ir politikai imsis konkrečių veiksmų stiprinant Lietuvos kariuomenę, nes Kremliaus tikslai grįžti prie sovietų imperijos geografinių ribų nepasikeitė.
Buvau ir likau šalininkas tos nuostatos, kad mes patys esame atsakingi už savo krašto apsaugą, o narystė NATO suteikia mums kur kas didesnę galimybę apsiginti.
Mums reikalinga ne „maža, gera kariuomenė“, kaip mėgdavo kartoti mūsų politikai ir kai kurie NATO biurokratai, bet gerai parengta kariuomenė, galinti atremti prognozuojamas grėsmes.
Kokia ji turėtų būti?
Visų pirma, kariuomenė privalo turėti gerai parengtus karininkus bei kareivius, tinkamai organizuotus į kovinius vienetus. Kaip krepšinio ar futbolo komandos, taip ir kariuomenės padaliniai turėtų būti ruošiami, gerai sukomplektuoti, tinkamai parengti „rungtynėms“.
Štai čia ir slypi pagrindinis Lietuvos kariuomenės trūkumas. Panaikinus privalomąją tarnybą ir nepakankamai finansuojant krašto apsaugą, nebuvo įmanoma priimti reikiamo karių skaičiaus, kad reguliarioji kariuomenė būtų tinkamai parengta. Statistiniai skaičiai visko neparodo, lieka neatskleistos disproporcijas tarp reikalingų specialybių.
Valstybė negali išlaikyti pakankamai didelės, gerai parengtos ir gerai apginkluotos kariuomenės. Ją privalo papildyti jau parengti, į atsargą išėję kariai. Juos reiktų organizuoti į rezervo karinius vienetus, periodiškai šaukti pratyboms, tobulinti karinius įgūdžius ir supažindinti su technikos naujovėmis.
Šauktiniai sudaro aktyvios kariuomenės vienetus ir tampa šaltiniu, papildančiu rezervo pajėgas. Jos turi būti integruotos į valstybės gynybinį planą, tapti kariuomenės sudėtine dalimi galimose karinėse operacijose.
Rezervo reikšmė ne mažiau svarbi kaip ir privalomoji tarnyba. Deja, 2002 m. karinio rezervo organizavimas, iš tiesų, visa kariuomenės rezervo koncepcija, buvo sugriauta. Nors 2009 m. buvo atgaivintas periodinis rezervistų šaukimas pratyboms, dėl skurdaus biudžeto jis tapo nereikšmingas.
Lietuva turi nemažai parengtų rezervistų (anksčiau tarnavusių šauktinių) – iki 70 000, – bet jie nėra sujungti į karinius vienetus. Kitaip tariant, Lietuva neturi mobilizacinio rezervo, nebent labai mažą, 4 000 karių aktyvųjį rezervą, tai yra, savanorių pajėgas.
Valstybė negali išlaikyti pakankamai didelės, gerai parengtos ir gerai apginkluotos kariuomenės. Ją privalo papildyti jau parengti, į atsargą išėję kariai.
Mums pavyzdys galėtų būti Suomija. Maža valstybė, sugebėjusi Antrojo pasaulinio karo metu sustabdyti Sovietų agresiją ir iki šios dienos išsaugojusi savo nepriklausomybę.
Suomija savo gynybą grindžia tuo, kad visi fiziškai pajėgūs vyrai būtų parengti ginti savo kraštą. Tai daroma per privalomąją karinę tarnybą ir organizuotą karių rezervą.
Dauguma demokratinių valstybių po Šaltojo karo atsisakė privalomosios tarnybos ne dėl to, kad profesinė kariuomenė yra geresnė (tokiam teiginiui pritrūktų pagrindo), bet kad jos neįžvelgia arba neįvertina grėsmės. Lietuva ne išimtis.
Svarbu suprasti, kad vadinamoje šauktinių kariuomenėje būna tik apie 40 proc. šauktinių. Karininkai, seržantai ir kariniai specialistai yra tik profesinės kariuomenės sudedamoji dalis. Eiliniai kariai paprastai būna šauktiniai, per trijų mėnesių bazinius mokymus jie parengiami veikti būryje. O veikti bataliono sudėtyje – reikia dar devynių mėnesių mokymų. Taigi darosi aišku, kodėl kariuomenės profesionalumas priklauso ne nuo eilinių, o nuo vadų.
Neminėdamas visų privalomosios tarnybos pranašumų, suminėsiu vos keletą:
1. Jaunuolis turi progą subręsti disciplinuotame ir platesnio rato jaunimo tarpe. Jo lavinimas papildomas vieneriais metais.
2. Tarnyboje užmezgami draugiški ryšiai su jaunuoliais iš įvairių visuomenės sluoksnių ir Lietuvos apylinkių, ugdomas patriotiškumas.
3. Jeigu jaunuolis bręsta neigiamoje aplinkoje, karinė tarnyba blogų draugų įtaką nutraukia ir suteikia progą daug ką pradėti iš naujo. Tokia praktika sumažintų nusikalstamumą.
4. Ugdytų tėvynės meilę.
5. Mažintų nedarbą.
6. Stiprintų savarankiškumą ir pasitikėjimą.
7. Kariuomenė suteiktų galimybę įgyti kokią nors specialybę, kurią būtų galima pritaikyti civiliniame gyvenime.
Baigusius tarnybą kvalifikuotus karius, norinčius kur nors studijuoti ar mokytis, valstybė turėtų paremti stipendijomis. Būtų tikslingiau šitaip panaudoti švietimui ir mokslui skirtas stipendijas. Jas gautų tie, kurie būtų labiausiai jų užsitarnavę.
Esu įsitikinęs, kad mūsų šalyje privalomoji karinė tarnyba yra naudinga ir visuomenei, ir pačiam asmeniui. Tai geriausias jaunosios kartos ugdymo būdas, reikalaujantis mažiausiai resursų ir leidžiantis per trumpiausią laiką parengti Lietuvos kariuomenę. Bet ar pakaks Lietuvos seimui politinės valios atlikti šią pareigą mūsų valstybei – atgaivinti privalomąją karinę tarnybą.
Dimijos generolas majoras Jonas A.Kronkaitis yra buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
