Nesmerkiu išvažiavusių uždarbiauti svetur, nepykstu ant sugebančių verstis Lietuvoje. Tik apmaudu, kad pramonės plėtra, vykstanti visoje Europos Sąjungoje, pasiekusi net atkampius Lenkijos kaimus, kažkodėl aplenkia Lietuvą.
Todėl telieka džiaugtis, kad žmonės turi galimybių išvykti ten, kur daugiau mokama. Tik tarp tų, dėl skirtingų priežasčių gimtuosius namus palikusių piliečių, yra grupė, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį – tai tremtiniai, jauni žmonės, iš Lietuvos išprašyti prieš savo valią.
Anksčiau jų nepastebėdavau, bet visai neseniai, išklausęs graudžią tolimos tetulės istoriją, supratau, kad savo atžalą šita tikrai neskurdžiai gyvenanti ponia ištrėmė pati.
Tarp tų, dėl skirtingų priežasčių gimtuosius namus palikusių piliečių, yra grupė, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį – tai tremtiniai, jauni žmonės, iš Lietuvos išprašyti prieš savo valią.
Jos dukra, buvusi gerai besimokančio ir kažko siekiančio jauno žmogaus pavyzdys, neseniai gavusi bakalaurą ir neblogą darbo pasiūlymą Vilniuje, kažkodėl atsidūrė Vokietijoje, kur už nedidelius pinigus prižiūri neįgalius senukus.
Pažindamas šią šeimą iš karto supratau, kur priežastis. Išsilavinusius, bet lengvai pasiduodančius svetimai įtakai žmones daug metų lydėjo aimanos ir dejonės, kaip bloga gyventi Lietuvoje. Kada besutikus, ištisai iš lūpų liejosi negatyvios naujienos apie patį Lietuvos dugną, vargšus, girtuoklius, benamius, tarytum aplink niekas daugiau neegzistuotų, lyg vargšų būtų dauguma. Be atvangos girdėdama tėvų rypavimus, bloga energija persismelkė dukra ir nebematė kitos išeities, kaip tik palikti „nelaimingą“ šalį ir emigruoti.
Absurdiškiausia šios istorijos dalis ta, kad Vokietijoje ji uždirba ne kažin ką daugiau nei būtų uždirbusi Vilniuje. O liūdniausia, kad tėvai, patys ištrėmę dukrą dirbti purvino darbo, išlydėdami per naktį nemiegojo, iki pat ryto draugiškai liejo ašaras.
Panašaus likimo jaunimo tikrai daug. Anksčiau neįsivaizduodavau, kaip į darbus Vakaruose pakliūna nežinia ko iš gyvenimo norintys, nuo tėvų nepasitenkinimu užsikrėtę, neturintys jokio tikslo jauni žmonės.
Dabar žinau, kad tai tremtiniai. Ramina tik tai, kad daugelis tremtyje ilgai neužsibūna, po dviejų savaičių ar pusmečio grįžta namo toliau kęsti dejonių. Stebuklų niekur nėra. Norėdamas susitaupyti pinigų, turi daug ko atsisakyi ir sunkiai, kantriai, ilgai dirbti. Ne visiems tai patinka, ne visi tai sugeba. Nors trumpam atleidus vadeles, pinigėlių iš karto nebelieka.
Trėmikų yra visuose visuomenės sluoksniuose, bet prie organizatorių priskirčiau partijų narius, savo vaitojimu Lietuvą pavertusius nelaiminga šalimi.
Trėmikų yra visuose visuomenės sluoksniuose, bet prie organizatorių priskirčiau partijų narius, savo vaitojimu Lietuvą pavertusius nelaiminga šalimi (Iš karto atsiprašau už neišprusimą. Mažai žinau partijų pavadinimų ir nenutuokiu, kurios „geros“, kurios „blogos“. Man jos visos vienodos.)
Kaip žinome, partijos narys negali turėti savo nuomonės. Jeigu žmogus turi asmeninę poziciją, reiškia, iš šlovingų gretų bus išspirtas. Partijos ir asmenybė – du nesuderinami dalykai. Kuo mažiau mąstantys ir bukesni nariai, tuo partija tvirtesnė.
Stebiuosi per Seimo rinkimus raudonom vėliavėlėm mosavusios partijos vienybe. Pas juos pasiektas toks aukštas lygis, kad nebereikia net kalbėti. Visi elgiasi lyg gyvulių banda. Vykstant televizijos debatams vadas trepteli koja, partijos nariai užbaubia m-ūūūūūū. Mosteli ranka, pradeda mekenti, m-meeeee. Mosteli kita ranka – b-eeeee. Duoda ženklą – visi mojuoja vėliavėlėmis. Duoda kitą – ploja. Eiliniams nariams galvoti nereikia, už juos viskas sugalvota, tereikia tik vykdyti.
O jų sekretoriams reikia kuo nelaimingesnių narių, kuo labiau nepatenkintos masės, nes tik nelaimingiems galima žadėti, ką tik nori, ir jie tikės, tik nepatenkintiems galima sekti pasakas apie šviesų rytojų.
Šita pilka viskuo nepatenkinta, nelaiminga, visai šaliai negatyvią energiją skleidžianti liaudis ir yra pagrindiniai trėmikai. Eiliniai partiečiai ir jų įtakoti žmogeliai masiškai tremia savo vaikus, o jų vadai deda visas pastangas, kad tremtinių nemažėtų. Jeigu šis procesas sustos, sunkiau bus juodinti Lietuvą, žvygauti apie „evakuaciją“ ir skiesti, kad laimėjus rinkimus jie viską pakeis.
Kaip paprasti partiečiai mulkinamii pavyzdžių toli ieškot nereika. Prieš referendumą dėl Visagino AE statybos po kaimą bėgiojusi ir bloga japoniška elektra visus gąsdinusi kaimynė patiria šoką, kai pasakau, kad jei ne partija, tai jos vienturtis sūnus jau šiais metais būtų grįžęs ir įsidarbinęs elektrinės statyboje.
Gyventų kaip Dievo duota namuose, gal ir uždirbtų ne blogiau negu Anglijoje. Jai sunku susitaikyti su tuo, kad pati išgujo vaiką ir savo rankomis sugriovė tiltą atgal.
Kita, daug aršesnė trėmikė įrodinėja, kad dukros su šeima nelaukia net per atostogas. „Šitam durdome jiems nėra ką veikt“, tegul ilsisi svetimame pajūryje, nes ten viskas „pigiau“. Bet aršiosios ponios dukrai nuvežus lauktuvių iš namų, pastaroji, užuodusi savoje pirtelėje rūkytos dešros kvapą, prisiminusi tėviškę, apsiašarojusi klausia: „Ar labai blogai Lietuvoje?“
Ką aš galiu atsakyti? Esu doras žmogus, meluoti nemoku, tai ir rėžiu teisybę. Jeigu užsikemši ausis ir negirdi nežinia ko iš gyvenimo norinčių nevykėlių aimanų, namuose visai nieko. Jeigu ir televizoriaus nežiūri, tai gyventi gerai. O jeigu neturi laiko ir internetui, tai Lietuvoje gyvenimas labai gražus.
Jeigu užsikemši ausis ir negirdi nežinia ko iš gyvenimo norinčių nevykėlių aimanų, namuose visai nieko.
Kita ponia su kažkokiu keistu pasitenkinimu, lyg atlikusi pareigą pasigiria, kad jos vaikai jau emigravoi ir pasidomi, kur mano šeima. Atsakius, kad grįžo ir nebesiruošia niekur išvykti, krūpteli lyg būčiau plojęs antausį. Partiečiams tokios naujienos nemalonios, nes kertasi su propaguojama pakaruokliška ideologija.
Bet toks netiesioginis antausis mane gerai nuteikia. Kartais tuo piktnaudžiauju. Sutikęs papilkavusį ir piktą partijos narį, lyg tarp kitko užsimenu, kad yra slaptas nutarimas statyti atominę elektrinę. Arba sumeluoju, kad mūsų mieste amerikonai statys gamyklą, kur priims daug jaunų žmonių ir mokės dideles algas.
Sufantazuoju, kad anksčiau į Lietuvą neįleisti korėjiečių automobilių koncernai vėl ruošiasi grįžti su savo fabrikais, arba sukuriu bet ką teigiama ir pirmoji reakcija visada būna vienoda – trėmikas krūpteli. Paskui, sudvejoja „matysim“ „gal dar nieko nestatys“, arba tiesiai šviesiai pagrasina „nesulauksit“. Bet koks gyvenimo pagerėjimas, jiems pati baisiausia naujiena.
Jaunimas prie tremties pratinamas jau mokykloje. Partijos darbuojasi ir ten. Teko girdėti apie dvi mokytojas, kurios pusę pamokos dėsto ne priklausantį dalyką, o dejuoja, kaip anksčiau buvo gera, kaip dabar bloga ir kad geriausia išeitis dingti iš Lietuvos.
Vaikystėje ir aš bėgdavau nuo visų „mūsų laikais taip nebuvo“ „anksčiau žmonės buvo geresni“ „mūsų laikais jaunimas buvo kitoks“ ar panašaus pamokslavimo.
Mokiniai masiškai bėga iš jų pamokų. Ne todėl, kad repetuoja emigraciją, bet todėl, kad senių inkštimas pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Žinau iš savo patirties. Vaikystėje ir aš bėgdavau nuo visų „mūsų laikais taip nebuvo“ „anksčiau žmonės buvo geresni“ „mūsų laikais jaunimas buvo kitoks“ ar panašaus pamokslavimo.
Netgi nesulaukę mokyklinio amžiaus pypliai ruošiami bėgimui nuo savo tėvų ir senelių.
Atėjus vakarui, kai nekaltas vaikiukas dar žaidžia su savo mėgstamais žaislais ar kompiuteriu, tūla močiutė sulaukusi laidos „Labanakt vaikučiai“ tempia už pakarpos savo atžalą prie televizoriaus žiūrėt jau mano vaikystėje, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų pasenusių ir jau tada nuobodulį variusių multikų.
Ir tai dar ne viskas. Suvaikėjusi bobulė šiuolaikiniam darželinukui bando įrodyti, kad viskas, ką jis žiūri ir su kuo žaidžia, yra blogai. Gražūs multikai buvo tik gilioje senovėje, tik konkrečioje, gerokai nuo viso pasaulio atsilikusioje valstybėje. Ir sėdi vaikelis nukabinęs nosį, kenčia prastos kokybės, fiziškai, morališkai ir visapusiškai pasenusius filmukus. Kur pyplys dings, jis priverstas paklusti vyresniems.
Nesu nusistatęs prieš savo jaunystę apraudančius diedukus, bet jie su savo nuobodžiu inkštimu ir prievartiniu senovės kaišiojimu purena dirvą emigracijai. Taip pat neturiu nieko prieš praėjusio šimtmečio filmukų vakarinę laidą. Lai žiūri nostalgijos kamuojami žmonės savo vaikystės pasakaites, bet kuriems galams naftalinu nuodyt vaikus? Ir vadintis laida turėtų kitaip: „Labanakt, bobutės“ „Čiūčia liūlia, seneliukai“ arba „Sudieu, razumėli“.
Kadaise pačiam irgi rūpėjo pasigirti apie savo jaunystę. Vaikams parodžiau man brangią, daug šiltų prisiminimų sukeliančią nuotrauką. „Va, tada tai buvo gyvenimas, ot, tai buvo laikai“ išvaitojau. Būtumėt matę mano atžalų fizionomijas. Po tokių grimasų daugiau nebepanorau niekuo girtis, nes supratau, kad toje nespalvotoje nuotraukoje matėme skirtingus dalykus.
Jie matė senos palutarkos kėbule, tarp skarelėmis apsisiautusių moterėlių sėdintį ištysusį ilgaplaukį septyniolikmetį su šakėmis rankose. Dar dėvintį sulopytą, be sagų švarką per trumpomis rankovėmis. O aš mačiau gražiausią savo vasarą, kada tapau tikru vyru.
Važinėjau po tolimiausias gegužines, be vyresnių pagalbos nusipirkdavau papirosų ir alaus, išmokau vairuoti traktorių, pirmąkart pabučiavau paną ir namo grįždavau kada panorėjęs.
Vaikai tikrai nesuprastų, jei papasakočiau, ką jaučiau be šalmo po kaimą lakstydamas tėvo „Kavroviecu“. Kokio dėmesio sulaukiau rugsėjį mokykloje pasirodęs su naujais „Wrangler“. Ir vargu, ar patikėtų, kad norėdamas nusipirkti džinsus, turėjau tris mėnesius dirbti sunkų nenormuotą darbą kolūkio laukuose.
Man tai ryškiausios emocijos, o vaikams tik juodai balta apšiurusi nuotrauka, skurdi senovė ir suaugusiųjų skleidžiama begalinė nuobodybė.
Visur, kur tik įmanoma, kaišoma senovė, verkšlenimai ir dejonės šalyje sukuria negatyvią, normaliam gyvenimui trukdančią aplinką, bereikalingą įtampą.
Diduma vyresnės kartos kitaip elgtis nesugeba. Nuo mažens melu ir buka komunistine propaganda maitinti, sau gerovę kūrę ne sąžiningu darbu, o melu, vogimu, spekuliacija, sovietžmogiai neįsivaizduoja gyvenimo be suktybių.
Pačių šlovinamą laikotarpį praleidę baimėje, kad neįkliūtų kažką kombinuojant, ir juodame pavyde gaunantiems daugiau deficitinių prekių, jie tebesinešioja tą stresą. Matydami beprotišku tempu tobulėjančias technologijas, lyg pagreitintame filme besikeičiantį pasaulį, iš paskutiniųjų laikosi įsikibę plūgo rankenų ir vertina tik į save panašius.
Jaunimas nori gyventi koja į koją su dabartimi, o ne įstrigti senovėje. Nori ne vogti, o sąžiningai daug uždirbti. Nori turėti naujausias technologijas, o ne medinius skaitytuvus.
Tuo gudriai naudojasi taip pat nuo realybės toli atsilikę seni partiečiai, todėl iš dabartinių vadžios atstovų portfelių kyšo tarybinių pardavėjų „kompiuteriai“ – mediniai skaitliukai.
Jaunimas nori gyventi koja į koją su dabartimi, o ne įstrigti senovėje. Nori ne vogti, o sąžiningai daug uždirbti. Nori turėti naujausias technologijas, o ne medinius skaitytuvus. Savo vaikams nori tobulų žaislų, o ne skardinių aštriabriaunių mašinyčių krintančiais ratais.
Išvykus į Vakarus, tai pasiekt lengviau. Bet iš savo patirties žinau, kur benuvyktum, vietinių akyse vis tiek būsi atsibastėlis svetimšalis. Kraštuose, kur daugiau kultūros, tiesiai į akis retai išgirsi, bet užmiršti niekada neleis.
Todėl geriau ne tremti savo vaikus, bet nesipriešinti gaiviam naujovių vėjui, tuos išsvajotus Vakarus, su nekorumpuota valdžia, dideliais uždarbiais ir tvirtomis socialinėmis garantijomis turėti čia, laisvoje Lietuvoje.
