Lietuvoje yra apie 40 tūkstančių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių – tai sudaro apie 11 procentų visų mūsų šalies vaikų. Iš jų, apie 90 procentų turi įvairių mokymosi sunkumų, dažniausiai dėl kalbos ir komunikacijos, dalis – dėl emocinių ir elgesio sutrikimų. Tie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Likusieji 10 procentų specialiųjų poreikių vaikų – tai yra, apie 8 tūkstančius – turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė – specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose.
Tai reiškia, kad apie 4 tūkstančius Lietuvos vaikų mokosi atskirai nuo savo bendraamžių, atskirti nuo mokymosi atviroje ir įvairioje aplinkoje, nuo santykių ir bendravimo, nuo draugysčių, konfliktų ir jų sprendimo. Jie atskirti nuo mokymosi proceso ir socializacijos, kuri yra įprasta mokykloje, kur mokosi visi vaikai. Dėl negalios – intelekto, judėjimo, regos ar klausos – šiems vaikams nerandama vietos ten, kur mokosi visi vaikai, jie netenka socializacijos ir savęs realizavimo bendruomenėje galimybės. Vaikų talpinimas į specializuotas ir atskirtas ugdymosi aplinkas dėl jų negalios yra ne kas kita, kaip diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas.
Tą labai aiškiai yra įvardinusios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, įskaitant Jungtinių Tautų Vaiko ir Neįgaliųjų teisių komitetus. Lietuva, ratifikavusi Neįgaliųjų teisių konvenciją, kaip ir kitos tai padariusios šalys, įsipareigojo gerbti žmogaus teises, negalią turinčių vaikų orumą ir teisę būti lygiaverčiais visuomenės dalyviais. Tuo pačiu įsipareigota šalinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją ir jų atskirtį į specialiąsias ugdymosi aplinkas, įtraukti juos visus į bendrojo ugdymo procesą, neišskiriant nė vieno.
Reikia pripažinti – socialinė integracija nepavyko, nes buvo bandoma mechaniškai perkelti vaikus į bendrojo lavinimo mokyklą, nekeičiant mokymosi formų, metodų, proceso, galų gale, mąstymo. Nepavyko pašalinti ugdymo standarto dominavimo mokykloje ir įdiegti įvairių vaiko poreikių prioritetą. Nepavyko sukurti mokyklos, kurioje lygiomis teisėmis mokytųsi visi drauge. Nepavyko pakeisti nei visuomenės, nei švietimo bendruomenės mąstymo, kad visi vaikai privalo ir gali mokytis drauge, be diskriminacijos, kad negalią turinčio vaiko buvimas bendrojo lavinimo mokykloje gali atnešti naudą visiems, taip pat ir negalios neturintiems vaikams.
Įtraukus ugdymas reiškia, kad negalią turintys vaikai yra įtraukti į bendrojo ugdymo procesus, kad visi vaikai mokosi drauge, neatskirti nuo kitų. Praktinė patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad įtraukus ugdymas yra naudingas visiems. Negalią turintys vaikai taip pasiekia aukštesnių mokymosi rezultatų, įgyja žymiai geresnius socialinius gebėjimus, nei mokydamiesi specialioje mokykloje. Paplitusi nuomonė, kad negalią turintys vaikai pablogins kitų mokymosi rezultatus, yra neteisinga. Tyrimai rodo, kad įtraukus ugdymas negalios neturinčių vaikų mokymosi rezultatų nepaveikia, arba turi jiems tik teigiamą įtaką, be to, jo dėka vaikų socialiniai gebėjimai smarkiai išauga, ypač gebėjimas priimti įvairovę ir veikti jos sąlygomis.
Įtraukus švietimas kviečia puoselėti kiekvieno vaiko individualius poreikius ir gebėjimus, nepaisant to, ar jis turi negalią, ar ne. Remiamasi ne mokymosi pasiekimais, o kiekvieno vaiko ugdymosi poreikiais. Pripažįstama vaikų ir jų poreikių įvairovė. Negalią turintys vaikai, įtraukti į bendrojo lavinimo klasę, sukuria būtinybę, poreikį ir galimybę pereiti prie labai individualizuoto kiekvieno vaiko ugdymo, kuriant ir diegiant naujus mokymosi metodus, keičiant ugdymosi aplinkas, įvairinant mokymosi formas. Ne vaikas prisitaiko prie ugdymo standartų, o ugdymo metodai ir aplinka prisitaiko prie kiekvieno vaiko poreikių. Tai yra ne kas kita, kaip ugdymo kokybės pagrindas visiems vaikams – tiek turintiems negalių, tiek jų neturintiems.
Įtraukus ugdymas savo esme atitinka Lietuvos švietimo strategiją, taip pat Geros mokyklos koncepciją, kuri yra oficialus valstybės orientyras mokykloms. Atvirumas pasauliui, socialinei įvairovei, pedagoginėms inovacijoms ir vaikų kūrybiškumui yra politiniu lygmeniu sutartos vertybės, kurios yra ir įtraukiojo ugdymo dalis. Visi vaikai, turintys negalių ar jų neturintys, patiria įtraukaus švietimo naudas! Negalių neturintys vaikai įgyja galimybę susidraugauti su negalių turinčiais vaikais ir tuo pačiu ugdyti savo socialinį jautrumą, atvirumą pasaulio įvairovei. Kurti įtraukų ir lygiateisį švietimą, šalinti diskriminaciją švietimo sistemose mus kviečia pasaulio švietimo ir kultūros organizacija UNESCO, taip pat Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkė.
Tačiau šiandien 4 tūkstančiai vaikų Lietuvoje vis dar tebesimoko atskirai. Plano, kaip šalinti diskriminaciją ir skatinti įtraukų ugdymą, mūsų šalyje nėra. Lietuvos švietimo įstatymas niekaip neįpareigoja šalies mokyklų sudaryti tinkamas sąlygas negalią turintiems vaikams, nesvarbu, kokia bebūtų negalia, mokytis bendrojo lavinimo klasėse. Mokyklos vis dar turi teisę atsirinkinėti tik jiems patinkančius vaikus ir atstumti nepatinkančius, tarp kurių patenka ir negalią turintys vaikai. Diskriminacinis vaikus selekcionuojančių „prestižinių“ mokyklų sindromas Lietuvoje nestabdomai auga. Tai yra ne kas kita, kaip valstybės įsipareigojimų savo piliečiams nepaisymas.
4000 negalią turinčių vaikų yra labai mažas skaičius – tai tik truputėlį daugiau nei 1 proc. visų Lietuvos vaikų! Nebūtų sunku jiems pasiskirstyti per kone 1000 šalies mokyklų, pritaikyti ugdymo aplinkas dėl kokybiško, grįsto individualiais poreikiais, ugdymo. Tačiau iki šiol nei Lietuvos švietimo politikai, valdininkai, nei pačios mokyklos niekaip negali tam vienam procentui vaikų rasti vietos bendrojo lavinimo klasėse ir palaiko diskriminacijos status quo! Įtraukiam ugdymui įgyvendinti būtini Švietimo įstatymo pokyčiai, įpareigojantys mokyklas priimti visus vaikus, nepaisant jų negalios, ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas mokytis kartu su visais. Tik tokiu būdu bus įgyvendinta Lietuvos Švietimo strategija, Geros mokyklos koncepcija ir valstybės įsipareigojimas gerbti vaiko teises.
Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys.
