Nors šiemet buvo priimtas sprendimas vaistais gydyti visus ŽIV sergančius asmenis, šio sprendimo įgyvendinimas aplenkė įkalinimo įstaigas. Teigiama, kad skundų ir kompensacijų reikalavimų iš kalinių dėl to nėra gaunama, tačiau juk to ir negalima tikėtis, nes jie ne tik kad nežino apie tokią galimybę, bet ir nenori turėti dar daugiau reikalų su teismais, nei praėjo iki tol. Ypač kai niekas jiems nepataria ir nepadeda.
Apskritai įkalinimo įstaigos stipriai pakeičia žmogaus mąstymą, jis tampa abejingas, praranda viltį, bet kokią motyvaciją. Daugiausiai dėl to kalti narkotikai, kurie, be to, kad paprastai ir yra užsikrėtimo ŽIV priežastis, dar ir sunaikina bet kokį norą gydytis. Tačiau dėl to negalima kalinių bausti ir engti – priešingai, turi būti sudaryta kuo didesnė paramos sistema. Tai būtina padaryti ne tik infekuotų kalinių labui, bet ir dėl visuomenės saugumo, nes negydomi asmenys yra atviri ligos židiniai. Su jais būtina dirbti tiek pačiose įkalinimo įstaigose, tiek kaliniams išėjus į laisvę.
Kadangi ką tik buvo paskelbta apie šių metų gydymo biudžeto padidinimą, aš tikrai tikiu, kad Teisingumo ministras yra sąmoningas žmogus ir supranta šios problemos mastą. Jo sprendimai racionalūs ir manau, kad situacija gali pradėti keistis, bet prieš ateinant medikams ir pradedant efektyvų gydymą, svarbu susitvarkyti teisinę pusę ir nepamiršti tam tikrų aspektų.
Visų pirma, galim kiek norim gydyti, bet nieko tuo nepasieksim, jei ir toliau narkotikai pateks kaliniams į rankas su vienu švirkštu, kuriuo visi dalijasi. Jiems svarbiau susileisti dozę nei apsisaugoti ar gydytis nuo ŽIV, o tada net nesvarbu, gydosi ar ne, vis tiek sukasi tas pats užburtas ratas. O sprendimas dalinti švirkštus neveikia, nes administracijos tiesiog bijo pažeisti pirminį įstatymą dėl narkotikų draudimo. Nes jei duodi švirkštų, vadinasi, toleruoji narkotikų vartojimą, nesvarbu, kad jų patekimo į kalinių rankas sukontroliuoti nesugebi ir tai teoriškai bent iš dalies padėtų stabdyti ligos plitimą. Bet narkotikų patekimą sukontroliuoti galima, pirmiausia tai ir reikėtų užtikrinti.
Teisingumo ministerija nuo naujųjų metų ketina sumažinti kalinių skaičių Lietuvoje penktadaliu. Vadinasi, atsiradus daugiau kamerų, galima atskirti rizikos grupes ir sergančius asmenis, neleisti narkotikams jų pasiekti ir suteikti tinkamą gydymą. Tačiau yra kitas svarbus šio sprendimo aspektas – jau dabar 30 proc. kalinių yra paleidžiami lygtinai, o dabar planuojama lygtinai paleisti dar daugiau asmenų, tarp jų ir ŽIV infekuotųjų. Taigi kartu su bausmę jau atlikusiais kaliniais į laisvę išeitų dar daugiau viruso nešiotojų. Labai svarbu kontroliuoti, kad išėję į laisvę infekuotieji ŽIV tęstų gydymą. To galima pasiekti sugriežtinus lygtinio paleidimo tvarką. Lygtinis paleidimas reiškia, kad žmogus yra pasiruošęs gyventi laisvėje, bet jei jis yra ligos nešiotojas ir gydytis nenori, vadinasi, jis pasiruošęs nėra ir negali būti išleistas, o jei norės išeiti – gydysis. Tai turi būti privaloma.
Galimybių spręsti situaciją yra ir aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau teisingi sprendimai bus priimti, priešingu atveju neveiks jokios pastangos suvaldyti ŽIV plitimą.
Dr. Jonas Stašinskas yra Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas.
