Hipokrato priesaikos laikymasis, principo „nepakenkti“ ir profesinės atsakomybės laikymasis yra kertiniai medicinos akmenys, tačiau atrodo, kad kai kurie gydytojai mano, jog jų asmeninė nuomonė beigi žodžio laisvė leidžia padaryti tam tikrų išimčių.
Gydytojo psichiatro, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjo Aleksandro Alekseičiko-Kirinovo mažų mažiausiai nemokšiški pasisakymai apie homoseksualumą sukėlė tikrą audrą.
Mažai ką bendro su mokslu turintys teiginiai, tokie kaip „žmogus gali kentėti dėl savo homoseksualizmo“, „nepilnavertė ir homoseksualistė“, „jūs esate nedasivystęs“, skambėjo ne iš eilinio gatvėse per LGBTQ+ eitynes besiardančio homofobo, o iš psichikos sveikatos priežiūros specialisto. Žmogaus teisių organizacijos, taip pat ir Lietuvos psichologų sąjunga, išplatinusi tokią poziciją kritikuojantį pareiškimą, reikalauja atsakomybės už neapykantos kupinus ir visuomenę klaidinančius gydytojo teiginius.
Tačiau vietoje to, jog taikytų gydytojui atsakomybę už tai, kad šis konsultuoja dėl ligų, kurios neegzistuoja, kad į kairę ir į dešinę dalija nebūtas diagnozes apie tariamą neišsivystymą, institucijos išsitraukia žodžio laisvės bei demokratijos kortas.
Gydytojo, prisipažinusio, kad anksčiau „gydydavo“ homoseksualumą, ir drąsiai pareiškusio, kad ir dabar dėl to konsultuoja į jį besikreipiančius pacientus, poziciją įvertinusi jo darbovietė – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras – pareiškė atsiribojanti nuo psichiatro teiginių, bet pabrėžė: „Tačiau mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas šalies pilietis gali turėti ir reikšti savo asmeninę nuomonę“.
Panašios pozicijos laikosi ir Akreditavimo tarnyba, išduodanti medicinos praktikos licencijas ir vykdanti išduotų licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą.
Homoseksualumo patologizavimas yra pasenusi ir pavojinga praktika, kurios pagrindas – ne mokslas, o išankstiniai nusistatymai.
„Taip pat norime pabrėžti, kad pateikta informacija atspindi gydytojo asmeninę nuomonę“, – LGBTQ+ naujienų portalui „Jarmo“ teigia Akreditavimo tarnybos atstovė, pabrėžianti – nėra įrodymų apie galimus paciento teisių pažeidimus ar nekokybiškai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Ir čia pat priduria: „Akreditavimo tarnyba neturi pagrindo sieti gydytojo asmeninę nuomonę su jo profesine kompetencija ir pradėti patikrinimo dėl teisės aktų reikalavimų laikymosi“.
Ar žodžio laisvė šiais laikais reiškia teisę medikui skleisti homofobiškus niekus, net jei tai prieštarauja pačiai medicinos esmei – saugoti ir gydyti žmones?
Profesinės atsakomybės besilaikantis gydytojas, mano vertinimu, turėtų laikytis šiuolaikinio mokslo ir etiško elgesio (taigi, ir etiškai pasisakyti viešojoje erdvėje) standartų, o ne prisidengti žodžio laisvės skraiste, kad galėtų skleisti su mokslu prasilenkiančius teiginius.
Homoseksualumo patologizavimas yra pasenusi ir pavojinga praktika, kurios pagrindas – ne mokslas, o išankstiniai nusistatymai. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) jau 1992 metais pašalino homoseksualumą iš tarptautinio ligų sąrašo. Be to, ta pati PSO yra pasisakiusi, kad homoseksualumo „gydymas“ žaloja žmones.
Nepaisant to, Lietuvoje vis dar yra medikų, kurie mano, kad jų asmeninės pažiūros yra svarbesnės už šiuolaikinės medicinos standartus. Tokiais atvejais ne tik kyla grėsmė, kad tokie gydytojai pažeis pacientų teises juos gydydami nuo neegzistuojančių ligų, bet ir griaunamas pasitikėjimas visa medicinos bendruomene.
Be kita ko, medicinos profesionalų homofobija įgalina tamsių minčių nuolat internete ir (deja) gatvėse turinčius homofobus veikti – toliau skleisti neapykantą. Šįkart – medicinos vardu. Kai medicinos profesionalai pateikia klaidingą informaciją apie homoseksualumą, tai suteikia įrankį neigiamų nusistatymų turintiems asmenims pasijusti teisiems, dėl ko šie vėliau gimdo homofobiškus plakatus per „Pride“ eitynes, rašo niekinančius komentarus apie tai, kad neva homoseksualiems asmenims reikėtų pasigydyti, užpuldinėja homoseksualius asmenis gatvėse, parkuose bei savo pačių namuose.
Tad ar išties esame pasirengę toleruoti asmenines „nuomones“, kai jos pradeda kenkti žmonių sveikatai ir gerovei?
Demokratija ir žodžio laisvė yra esminės mūsų visuomenės vertybės, tačiau jos taip pat turi ribas, ypač kai kalbame apie profesinę atsakomybę.
Kai gydytojas, kuris turėtų vadovautis mokslu ir medicinos etika, leidžia sau skleisti klaidingą informaciją, jo veiksmai gali turėti rimtų pasekmių pacientų gyvenimui.
O netolerancija, maskuojama po „nuomonės“ skraiste, gali tapti rimtu sveikatos priežiūros iššūkiu.
