Arsenas išnyks Kupiškyje ar Lazdijuose, kaimuose iš sovietinių bokštų bėgs krištolinis vanduo, visi sodžiai savanoriškai prisijungs prie vandentiekio ar nuotekų tinklų. Tam net nusamdyti konsultantai, kurie turėtų įrodyti, kad už šaltą vandenį ar priduodamas nuotekas nemokėsime brangiau.
Stebuklinių pasakų klausėme XIX amžiuje.
XXI amžiaus pradžioje viskas pagrįsta naudos ir kaštų analize. Konsultantams turėtų būti keliamas globalus uždavinys – apskaičiuoti, kur ir kiek reiktų investuoti, kad visas šalies vandentvarkos ūkis nebūtų baltais siūlais lopytas.
Pripažinkime, kad vis dar turime absoliučių anachronizmų. Lietuvoje, garsėjančioje neišsenkamais požeminio vandens resursais, per karščius iš vamzdynų stokojama vandens, kai kur kaimuose vamzdynų iš viso nėra, o medinių būdelių su širdelėmis irgi toli ieškoti nereikia.
Konsultantams sudėliojus vandentvarkos sektoriaus ateities paveikslą tikriausiai paaiškėtų, kad 78 dabar egzistuojančių vandens tiekėjų tikrai nereiks. Durpynų ar kolūkinių bokštų prižiūrėtojai negali atliepti nei šiuolaikinių ekologinių reikalavimų, nei gyventojų poreikių.
Likę 30 ar 40 profesionalių vandens tiekėjų tikrai galėtų pasirūpinti 1-3 savivaldybių gyventojų poreikiais. Sektinų pavyzdžių jau dabar yra – problemų nekyla Utenoje ar Telšiuose, kur rūpinamasi
ir miestų, ir kaimų poreikiais, „Vilniaus vandenys“ prižiūri bene keturių miestų (Vilniaus, Švenčionių, Šalčininkų ir Lentvario) vandentvarką. Štai iš čia turėtų gimti išminties klodai ateities scenarijams.
Tikrai nereiktų karštligiškai įvairiems konsultantams formuluoti užduočių. Kur kas atsakingiau būtų įvertinti sukauptą patirtį, atsižvelgti į Vakarų Europos patirtis ir pateikti visoms visuomenės grupėms labiausiai priimtiną sektoriaus plėtros ar stambinimo variantą.
Būkime objektyvūs: ką tik išrinkta Kauno ar Klaipėdos valdžia tikrai nedegs noru priglobti Rietavą ar Ariogalą. Todėl kiekvienu atveju bent menkiausias siūlymas turi būti motyvuotas ir ekonomiškai pagrįstas. Subalansuotas vandentvarkos sektorius turėtų būti naudingas ir įmonėms, ir gyventojams, ir aplinkai.
Jokių stebuklinių pasakų tuomet nereiktų, o tyras vanduo iš čiaupo taptų Lietuvos vizitine kortele.
Jonas Varkalys yra Seimo narys.
