Kritinės pedagogikos ištakos siejamos su brazilų švietėju ir filosofu Paulo Freire, kuris knygoje „Engiamųjų pedagogika“ iškėlė galios ir pedagogikos klausimą. Kritinė pedagogika kviečia visus besimokančius abejoti ir svarstyti, pirmiausiai save patį, savo kontekstą, savo nuomonės patikimumą, o taip pat ir pasaulį, bandant suprasti, kaip randasi skirtingos tiesos ir nuomonės, kas jas veikia ir formuoja bei ką su visu tuo daryti. Tai tampriai susiję su politika, istorija, filosofija, sociologija ir daugeliu kitų pasaulio tvarką analizuojančių sričių, kurių bendroje pynėje sakyti ŽINAU darosi labai sunku, o gal ir nereikia? Kita vertus, sąmoningas ir kritiškai argumentuotas ŽINAU, skamba kitaip, negu išmoktas mintinai.
Šie kritiniai diskursai kviečia atsigręžti ir iš naujo pažvelgti į, atrodo, visiems taip gerai pažįstamą švietimą ir visuomenę per skirtingus „akinius“. Kviečiu keletą jų pasimatuoti ir svarstyti, kas lemia tai, kaip suprantame pasaulį, kultūrą, visuomenę ir save.
Ideologiniai akiniai
Švietimas neegzistuoja pats savaime, jis yra priklausomas nuo politinių pažiūrų, dominuojančios laikmečio filosofijos, kultūros ir kitų faktorių, apie kuriuos nepagalvojame, kai mąstome apie švietimo institucijas kaip universalios tiesos ir mokslo šviesos šventyklas.
Be abejonės, šiek tiek perdedu, bet tarptautinėje erdvėje daug diskutuojama apie švietimo programų (ang. curriculum) subjektyvumą, tad pravartu svarstyti, kokia „švietimo programa“ formuoja mūsų pasaulėjautą, kokie dalykai joje svarbiausi, ar tai iš tiesų svarbiausi dalykai? O gal tik man vienai? O gal ir man pačiai iš tiesų svarbu kažkas kitas, negu mano mokytojams, lyderiams, vadovams, skaitomų knygų autoriams? Kalbant apie mokymo programas, tiek pačia plačiausia, tiek ir siauresne reikšmėmis, svarbu suprasti, kad jose atsispindi tiek teoriniai, tiek ideologiniai pasirinkimai, į kuriuos svarbu žiūrėti kritišku, analitiniu žvilgsniu, juos pripažinti ir savarankiškai permąstyti konstruojant savo supratimą, žinias ir išsilavinimą.
1974 metais mokslininkai Elliotas Eisneris ir Elisabeth Vallance įžvalgiai išskyrė penkias skirtingas mokymo programų idėjas, dominuojančias pedagoginėse praktikose:
1. Švietimas kaip technologija. Siekia paprasto, neproblematiško, veiksmingo mokymo(si) rezultato. Tai tiesiausias kelias, ieškant efektyvių metodų naudingiems įgūdžiams formuoti (angl. how-to);
2. Akademinis racionalizmas. Juo grįstas švietimas vadovaujasi įsitikinimu, jog, norint auginti savo žinias ir supratimą, privalu pažinti vertingiausius, svarbiausius žmonijos darbus, klasikinius pavyzdžius, ryškiausius autorius. Per švietimą siekiama išmokti tuos vertingus darbus suprasti, tik gerai įsigilinus galima praktinė veikla;
3. Kognityvizmas. Į pažinimo įgūdžius orientuota švietimo programa siekia tobulinti mąstymą. Joje daugiausia dėmesio skiriama intelektiniams besimokančiojo gebėjimams, o mažiau svarbios tampa pačios žinios ir programos turinys;
4. Mokymasis kaip savirealizacija. Savirealizacijos svarba grindžiamoje švietimo programoje siekiama atskleisti individo galimybes, tapatybę, sudaryti sąlygas besimokančiajam pačiam pažinti pasaulį ir save. Tai – į mokinį orientuotas švietimas, grįstas praktinėmis veiklomis, kurių tikslas – autentiško individo augimas;
5. Socialinė rekonstrukcija. Švietimo programa, paremta socialinės rekonstrukcijos idėja, traktuojanti mokymo įstaigą kaip instituciją, kuri, kartu su kitais, yra atsakinga už svarbiausių visuomenės poreikių tenkinimą. Čia pripažįstamas socialinis sąmoningumas ir atsakomybė už bendrą gerovę.
Tikriausiai, permąstant savo mokymosi patirtis, nesunku atpažinti vieną, kelias, o gal net visas koncepcijas. Jos retai būna izoliuotos ir įgyvendinamos grynuoju savo pavidalu, dažnai persipina ir veikia kartu. Tai tiktai keletas pavyzdžių, parodančių, jog švietimas nėra vienatinis ir teisingas pats iš savęs. Jame veikia, jį kuria žmonės, žmonės veikia kitus žmones ir taip visi susijungiame, o gal susipančiojame ideologijų, tiesų, žinių ir tikėjimo saitais. Būtent apie juos verta galvoti, atpažinti, kritiškai permąstyti ir taip, tikėtina, geriau suprasti kontekstą, kuriame mokome ir mokomės, žinias, kurias įgyjame, ir vertybes, tikslus bei idėjas, kuriuos galime priimti arba atmesti.
Kultūriniai akiniai
Kalbėdami apie kultūrą svarstome apie bendravimą, vertybes, papročius, tradicijas, meną ir kitus mūsų bendruomenei svarbius dalykus.
Viešajame diskurse vyrauja keletas kultūros interpretacijų, pavyzdžiui, kultūra suprantama kaip nacionalinė tapatybė, arba kaip tam tikras siektinas (kultūringas) elgesys, arba kaip kultūrinis gyvenimas, asocijuojamas su menu, koncertais, pasirodymais, renginiais. Kultūra tarsi apibrėžia žmonių veiklą ir mąstymą, dažnai juos suskirstant į tap tikras grupes, pagal žmonių elgesį, gyvenimo būdą, socialines normas.
Mūsų rasė, religija, politinės pažiūros, gyvenamoji vieta, istorija, šeima, orientacija, lytis, pomėgiai, elgesys ir daugelis kitų mūsų tapatybės aspektų mus priskiria tam tikrai žmonių grupei, su jai būdingu bendravimo būdu, vertybėmis, saviraiškos formomis, t.y. su savo kultūra. Tačiau šiuolaikinio švietimo diskusijoje skatinama susimąstyti, jog gyvendami savo gyvenimą vienu metu priklausome daugeliui skirtingų kultūrų, kurios persipina ir susikerta sudėtingoje žmogaus buvimo plotmėje. Švietimo akademikų plačiai aptariami socialinio teisingumo klausimai, kuriais aiškinamasi, kaip švietime veikia įvairios kultūrinės jėgos, kokiais pavidalais kultūra yra perduodama, kaip ji formuoja besimokančiuosius.
Filosofas Stiuartas Hallas kelia kultūros ir galios klausimą. Nors dažnai suprantame kultūrą kaip natūraliai susiformavusi fenomeną, norėdami mąstyti kritiškai turėtume stabtelėti ir susimąstyti ar tikrai viskas, kas priskiriama kultūrai, susiformavo natūraliai, ar tikrai viskas yra autentiška ir saugotina mūsų tapatybės dalis? O gal rasime tokių aspektų, kuriuos atpažinsime kaip primestus, dirbtinai įdiegtus, istorijos „atneštus“? Galbūt rasime savo kultūros momentų, kurie mums priklauso, tačiau yra skausmingi, nepatogūs ir todėl nerandantys sau deramos vietos?
Tokių atvejų Lietuvos valstybėje toli ieškoti nereikia. Sudėtinga istorija ir daugiakultūrė aplinka kelia daug nepatogių klausimų. Kaip apie juos kalbėti mokyklose? Ar įmanoma apie tai kalbėti objektyviai, paliekant erdvės kritiniam mąstymui ir savo pozicijos formavimui?
Švietimas ir kultūra turi nuostabių galių, tačiau ji gali ne tik auginti žmogų, bet ir skaldyti visuomenę. Todėl kultūros fenomeno tyrinėtojai ragina mus būti atsargius ir dėmesingus kai kalbame apie savo ir kitų žmonių kultūrą, kviečia ją suvokti ne tik kaip jau atsineštą, įgimtą ir nekeičiamą žmonių buvimo visumą, bet ir kaip gyvą procesą kuriame veikia savarankiški individai, kurdami ir formuluodami savo prasmes.
Kritinis mąstymas – nėra lengvas ar patogus. Jam reikia laiko, kantrybės ir tikro noro mokytis. Ne tik mokantis mokykloje, studijuojant universitete ar dalyvaujant konferencijose, bet ir skaitant laikraščius, bendraujant su kaimynais, klausant muzikos, ar balsuojant rinkimuose. Kritiniam mąstymui reikalingi klausimai. Dažnai sunkūs ir nevienareikšmiai klausimai, tačiau bandydami į juos atsakyti esame sąžiningi, atviri ir autentiški, o tai – gera pradžia žengiant kritiško, ir laisvo mąstymo link.
Jonė Girdzijauskaitė yra Kembridžo universiteto „Meno, kūrybiškumo ir švietimo“ magistro programos studentė, gavusi Mariaus Jakulio Jason grantą studijoms.
