UNESCO jau kelerius metus propaguoja akademinės bendruomenės ir visuomenės sklandesnio bendradarbiavimo receptą – darnaus ir tvaraus vystymosi mokslą.
Tai yra kompleksinis bei tarpdisciplininis požiūris į mokslą, sprendžiant tokias problemas kaip skurdas, nedarbas, visuomenės susipriešinimas ir netolerancija, senėjimas, klimato kaita ir pan. Išskirti tik atskirus tam tikrų problemų elementus be platesnio konteksto yra neefektyvu, nes siaura specializacija lemia, jog problema yra sprendžiama neįvertinus, pavyzdžiui, socialinės, ekonominės, ekologinės ir kitų perspektyvų ar jų visumos.
Požiūris į mokslą turės keistis
Nors Lietuva ir maža šalis, tačiau kai kuriose srityse pasaulyje geba pirmauti. Iš tiesų, mes pagrįstai džiaugiamės ir didžiuojamės sparčiu internetu, lazerių technologijomis, švaria aplinka ir tuo, kad esame bene vienintelė šalis pasaulyje, kuri geriamam vandeniui naudoja tik gruntinius vandenis.
Kita vertus, pasaulyje pirmaujame ir savižudybių, išgerto alkoholio kiekio, tenkančio vienam gyventojui, bei vaikų patyčių statistika. O tokios įsisenėjusios problemos kaip jaunimo nedarbas ir emigracija, skurdas, visuomenės senėjimas, nepasitikėjimas valdžios institucijomis yra nors ir gerai žinomos, bet iš esmės nesprendžiamos.
Todėl kyla klausimas, kodėl nepaisant Lietuvos ekonominių pasiekimų, kurie pripažįstami ir tarptautinėje bendruomenėje, esame viena nelaimingiausių tautų, kodėl nerandame sprendimų, kurie padėtų pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę?
Nepaisant šių problemų aktualumo bei akivaizdumo dėl minėtų problemų kompleksiškumo, iki šiol taikytos priemonės problemoms spręsti paprastai yra trumpalaikės, fragmentiškos ir mažai efektyvios, dažniausiai nukreiptos į kovą su pasekmėmis, o ne priežastimis.
Lietuvoje iki šiol požiūris į mokslą yra toks technokratiškas, fragmentiškas bei atitrūkęs nuo visuomenės problemų, kad net ir su mokslininkų pagalba rengtas naujas „socialinio modelio“ projektas sulaukia itin didelio visuomenės nepasitikėjimo ar net priešiškumo.
Iš tiesų, atrodytų, kad mūsų mažoje valstybėje, kuri gali didžiuotis išsilavinusių žmonių skaičiumi ir kur universitetuose dirba šimtai mokslininkų bei įsisavinamos milijardinės Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos moksliniams tyrimams, tereikėtų sutelkti protingų žmonių jėgas į šių problemų sprendimą.
Tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvoje iki šiol požiūris į mokslą yra toks technokratiškas, fragmentiškas bei atitrūkęs nuo visuomenės problemų, kad net ir su mokslininkų pagalba rengtas naujas „socialinio modelio“ projektas sulaukia itin didelio visuomenės nepasitikėjimo ar net priešiškumo.
Spręsti problemas reikia kompleksiškai – pavieniai sprendimai neefektyvūs
Tenka pripažinti, kad iki šiol didžiąją dalį Europos Sąjungos mokslui ir tyrimams skiriamų milijardų pavyksta įsisavinti tik gerinant infrastruktūrą bei perkant brangius įrenginius, kuriais naudojantis atliekamų mokslinių tyrimų rezultatais nepajėgus pasinaudoti nei mūsų verslas, nei visuomenė, bet galbūt panaudos NASA ar NATO.
Nemenkinant šių mokslinių tyrimų reikšmės (nes tikrai būtų džiugu, jei koks mokslininkas Lietuvoje gautų Nobelio premiją), vis dėlto kyla klausimų, o kaipgi su Lietuvos žmonėms aktualių problemų sprendimu? Ar yra vilties pakeisti visuomenės požiūrį į mokslininkus kaip atitrūkusius nuo realybės bei dirbančius dėl mokslinių straipsnių, kuriuos tik jie patys skaito bei kurie galiausiai nugula stalčiuose ar tik mokslininkams prieinamose duomenų bazėse?
Reikia pripažinti, kad problema slypi ne tik mokslo finansavime, o taip pat ir mokslininkų sąmonėje tokioje gajoje dalykinėje specializacijoje bei individualizme.
Lietuvoje iki šiol doktorantai nebegali apsiginti tarpdisciplininių disertacijų, nes tai prieštarauja „šventai“ mokslo klasifikacijai, kurią jau kelerius metus aptarinėja būrys garbingų akademikų.
O juk sprendžiant kompleksines problemas, pavyzdžiui, savižudybių ar jaunimo emigracijos, reikia įvertinti ne tik ekonominį, socialinį, politinį, medicininį, teisinės aplinkos, bet ir edukologinį, komunikacijos, psichologinį ar net ekologinį kontekstus.
Lietuvoje iki šiol doktorantai nebegali apsiginti tarpdisciplininių disertacijų, nes tai prieštarauja „šventai“ mokslo klasifikacijai, kurią jau kelerius metus aptarinėja būrys garbingų akademikų.
Deja, mokslininkai išbarstę savo kompetencijas po atskiras katedras, fakultetus, universitetus bei institutus, o taip pat negalėdami peržengti individualaus darbo įpročių, prie kurių prisideda ir instituciniai barjerai dėl pastaruoju metu tarp mokslo institucijų aršėjančios konkurencijos, net ir nebando telkti jėgų šių problemų sprendimui.
Motyvaciją mažina ir socialiniams bei humanitariniams mokslams iš bendro mokslinių tyrimų finansavimo katilo skiriami trupiniai. Be to, politinių sprendimų priėmimo kultūra taip pat nenumato atsižvelgimo į mokslininkų nuomonę, nepaisant įpareigojimo priimant norminius aktus įvertinti pasekmes.
Akivaizdu, kad į visuomenei aktualių problemų identifikavimą bei sprendimą turėtų būti įtraukiama visuomenė, politikai bei verslas. Pastebėtina, kad nauji mokslinių tyrimų finansavimo iš ES struktūrinių fondų planai jau yra patvirtinti ir juose aiškiai atsispindi būtent tarpdisciplinių ir į problemų sprendimą orientuotų mokslinių tyrimų tendencijos. Todėl norėtųsi tikėti, kad Lietuvos visuomenė pagaliau realiai pajaus mokslo indėlį į gyvenimo kokybės gerėjimą.
Prof. Julija Kiršienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo prorektorė, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) Valdančiosios tarybos narė
