Vakar Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) priimtame bylos „Sekmadienis“ prieš Lietuvą sprendime konstatuota, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10 straipsnį, saugantį asmens teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.
Kertiniu aspektu šioje byloje tapo dviejų vertybių – tikėjimo ir saviraiškos laisvės – sankirta. EŽTT eilinį kartą pripažino, jog pastaroji teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei visuomenės interesus ir valstybės turi diskreciją nustatyti atitinkamas ribas. Tačiau tokie ribojimai turi būti pagrįsti ir būtini. Teismo vertinimu, Lietuvoje nustatytas teisinis reglamentavimas savaime neprieštarauja minėtiems kriterijams, tačiau konstatavo, kad šios bylos atveju nustatyti ribojimai buvo pritaikyti per plačiai.
Visų pirma, EŽTT nurodė, jog ne kiekvienas religinių simbolių panaudojimas yra savaime įžeidžiantis, todėl draudžiant tokio pobūdžio reklamą, valstybė turi aiškiai nuorodyti, kokie objektyvūs kriterijai rodo, kad konkreti reklama užgauna tikinčiųjų jausmus.
Lietuvos teismai, vertindami reklamos įžeidžiantį pobūdį iš esmės rėmėsi vien subjektyviais tikinčiųjų pranešimais apie tai, kad reklama įžeidė jų religinius jausmus. EŽTT neginčijo fakto, jog šie tikintieji iš tikrųjų galėjo pasijausti įžeisti, tačiau pažymėjo, jog pliuralistinėje demokratinėje visuomenėje žmonės, išpažįstantys tam tikrą religiją, nėra visiškai apsaugoti nuo kritikos ar neigiamo požiūrio. Teismo teigimu, žodžio laisvė apima ir idėjas, kurios gali šokiruoti ar net įžeisti atskirus asmenis. Šioje vietoje verta paminėti Lietuvos reklamos etikos kodekso nuostatą, jog reklama neprieštarauja Kodeksui, jei kai kuriems asmenims ji pasirodo įžeidžianti. Tačiau reklamuotojams patariama vengti neatsargių žodžių ar vaizdų, kurie galėtų įžeisti daugelį žmonių. Gauti maždaug šimto tikinčiųjų pranešimai, EŽTT vertinimu, nepatvirtina fakto, kad visi krikščionių tikėjimą išpažįstantys asmenys vertino reklamą kaip įžeidžiančią.
Teismo teigimu, žodžio laisvė apima ir idėjas, kurios gali šokiruoti ar net įžeisti atskirus asmenis. Šioje vietoje verta paminėti Lietuvos reklamos etikos kodekso nuostatą, jog reklama neprieštarauja Kodeksui, jei kai kuriems asmenims ji pasirodo įžeidžianti.
Kitas svarbus aspektas, kurį Teismas aptarė pasisakydamas dėl visuomenės moralės principų pažeidimo, yra vienos religijos suabsoliutinimas. EŽTT teigimu, vertinant, ar buvo pažeisti visuomenės moralės principai, turėjo būti išklausyti ir kitų religinių bendruomenių atstovai, kadangi nė vienos religijos išpažįstamų vertybių negalima suabsoliutinti. Teismo vertinimu, visuomenės moralės ir religijos negalima tapatinti, kadangi, nepaisant to, kad vyraujančios religijos postulatai neišvengiamai atsispindi žmonių moralinėse nuostatose, tačiau konkrečiai religijai būdingų simbolių panaudojimas, net jei jis ir įžeidžia šią religiją išpažįstančius asmenis, nereiškia, kad besąlygiškai yra pažeidžiami ir visos visuomenės moralės principai. Priešingu atveju būtų nepagrįstai sumenkinamos kitos religijos ir jų pagrindu formuojamos žmonių moralinės nuostatos, taip pat diskriminuojami asmenys, neišpažįstantys jokios religijos.
Vis dėlto tokia Teismo pozicija neturėtų būti vertinama kaip absoliutus leidimas bet kokiu būdu reprezentuoti krikščionių ar kitos religijos simbolius. Teisė laisvai išpažinti religiją, garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje, atitinkamai suponuoja kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie šią teisę varžytų ar ją žemintų. Neabejotina, jog religinių simbolių panaudojimas siekiant užgauti tikinčiųjų jausmus, juos įžeisti nėra toleruotinas. Tai atsispindi ir kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, Reklamos įstatymo 4 straipsnis, kuriame nurodyta, jog reklama draudžiama, jeigu joje kurstoma religinė neapykanta, taip pat niekinami religiniai simboliai; Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostata teigia, kad reklamoje neturi būti įžeidžiami, be kita ko, religiniai jausmai.
Religijos ir saviraiškos laisvės ribų problema Lietuvoje itin aktuali. Dar pernai Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą greitojo maisto tinklui „Keulė Rūkė“ už visuomenės moralės principų pažeidimą ir religinių simbolių niekinimą reklamoje. Tikėtina, kad EŽTT sprendimas byloje „Sekmadienis“ prieš Lietuvą paskatins „Keulė Rūkė“ savininkus ginti savo žodžio laisvę pirmiausia Lietuvos teismuose, o nepavykus to padaryti, kreiptis į EŽTT.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas R.Kalinkino byloje parodė, kad religinių, ypač krikščioniškų, simbolių apsauga mūsų šalyje yra ypač griežta, todėl, nepaisant minėto EŽTT sprendimo, išlieka tikimybė, kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į tai, jog „Keulė Rūkė“ reklama yra kur kas labiau kontroversiška nei R.Kalinkino atveju, priims įmonei nepalankų sprendimą. Kita vertus, toks sprendimas pareikalaus ypač stiprių teisinių argumentų.
Julija Miliun yra Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantė.
