Sumažėjusi arba išnykusi valiutos rizika ypač aktuali tiems, kas pajamas gauna litais, o paskolų turi eurais. Taip pat ir tiems, kas santaupas kaupia viena valiuta, o išlaidas planuoja kita. Kaip žinome, lito ir euro kursas yra nustatytas įstatyme. Tačiau ne paslaptis, kad neramesniais laikais atsiranda daugiau abejojančių tokios nuostatos tvirtumu ir norinčių pasikeisti santaupų arba paskolų valiutą arba net tai padarančių (ir dėlto patiriančių papildomų išlaidų). Jei lito nebeliktų, nebereikėtų spėlioti ar nerimauti dėl valiutos rizikos. Sutikime, kuo mažiau nežinios, tuo geriau, ypač kai kalbame apie finansus.
Valiutos rizika susijusi su palūkanų normų rizika. Kadangi paskolų eurais palūkanos yra ne tik (dažniausiai) mažesnės, bet ir stabilesnės negu paskolų litais palūkanos, norėdami apsidrausti nuo valiutos rizikos, gyventojai rinkdavosi skolintis litais. Tačiau tokiu atveju turėdavo mokėti didesnes palūkanas ir būti pasirengę dar didesnėms (palyginti su paskolų eurais palūkanomis) palūkanoms ateityje.
Didesnės litų palūkanos palankios tiems, kas turi santaupų. Terminuotųjų indėlių litais palūkanos dažniausiai yra didesnės negu indėlių eurais. Taigi kaupdami santaupas nacionaline valiuta, gyventojai galėjo gauti šiek tiek daugiau palūkanų pajamų negu kaupdami ar laikydami jas eurais. Visgi, kaip rodo statistika, tuo metu, kai indėlių litais ir indėlių eurais palūkanų skirtumas buvo didžiausias (2008–2010 m.), daugiau negu kitais laikais naujų indėlių buvo dedama ne litais. Dėl jau minėtos valiutos rizikos: žmonės su dideliu palūkanų skirtumu siejo ir grėsmę, kad nacionalinė valiuta gali nuvertėti euro atžvilgiu.
Galimybei kontroliuoti išlaidas euro įvedimas darytų dvejopą įtaką
Pirma, lengviau būtų palyginti konkrečių prekių ir paslaugų kainas Lietuvoje ir kitoje euro zonos šalyje ir priimti sprendimą, kur naudingiau (pigiau) tų prekių įsigyti. Tai aktualu dažnai ir daug keliaujantiems po euro zonos šalis ar perkantiems prekes iš šių šalių internetu. Sutikime, greitai perskaičiuoti eurus į litus nėra patogu, jei neturime skaičiuotuvo (pavyzdžiui, stovint užsienio oro uosto parduotuvėje ir svarstant, ar tokius pat kvepalus pirkti užsienyje, ar Lietuvoje). Reikėtų pridurti ir tai, kad dingtų keitimo išlaidos – nereikėtų už litus įsigyti eurų.
Antra, įvedus eurą, kurį laiką būtų sunku kontroliuoti kasdienines išlaidas. Finansinės elgsenos moksliniai tyrimai rodo, kad jei vietoj smulkesnės valiutos įvedama stambesnė (litas 3,45 karto smulkesnis už eurą), išlaidas, ypač jei jų iš anksto kruopščiai nesuplanavome, būna sunkiau apskaičiuoti. Pavyzdžiui, 2,90 euro iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau negu atitikmuo litais (maždaug 10 litų). Vadinasi, mažos sumos, mažos kainos eurais keltų pavojų išleisti daugiau pinigų negu ketinome. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios eurą įsivedusiose šalyse kurį laiką (arba net visą laiką) šalia prekės kainos eurais nurodoma ir kaina buvusia nacionaline valiuta.
Apibendrinant, ar sunkiau, ar lengviau būtų priimti finansinius sprendimus, galima pasakyti, kad euras sumažintų nežinią dėl galimo valiutos kurso pasikeitimo (tiems, kas turi paskolų arba santaupų viena valiuta, o pajamas gauna arba išlaidas planuoja kita). Būtų lengviau palyginti kainas Lietuvoje ir euro zonos šalyse ir apsispręsti, kur – Lietuvoje ar užsienyje – naudingiau pirkti prekes, nebereikėtų mokėti už valiutos keitimą iš litų į eurus arba atvirkščiai. Tačiau pratinantis prie naujos valiutos būtų sunkiau planuoti ir kontroliuoti kasdienines išlaidas.
Julita Varanauskienė yra SEB banko šeimos finansų ekspertė