Geroji visuomenė, pasak Jeilio universiteto profesoriaus, tai tokia visuomenė, kurioje žmonėms gera, kurioje žmonės yra lygūs, gerbia ir vertina vienas kitą. Galėdami daryti gera, t. y. dalindamiesi savo pajamomis, patys spręsdami, kam jas skiria, žmonės būtų labiau patenkinti negu tiesiog atiduodami pinigus mokesčių rinkėjams (ir paskui piktindamiesi, kaip neteisingai skirstomi jų sumokėti mokesčiai). Tada galbūt negąsdintų didesni mokesčiai, o paramą gautų tie, kas, būtent mokesčių mokėtojų nuomone, labiausiai jos stokoja ar yra vertas.
Panagrinėkime, kokia situacija yra dabar. Remiantis Finansų ministerijos duomenimis, 2012 metų pabaigoje šalyje buvo 1 141 tūkst. darbuotojo statusą turinčių asmenų. Nuo pajamų, susijusių su darbo santykiais, į nacionalinį biudžetą tais metais gauta 3 434,8 mln. litų.
Šia teise pasinaudojo mažiau negu pusė dirbusiųjų asmenų, o paskirstyta parama sudarė beveik du trečdalius sumos, kuri galėjo būti paskirstyta.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 490 tūkst. gyventojų iš savo sumokėtų pajamų mokesčių paskirstė 44,5 mln. litų įvairiems tokios paramos gavėjams. Vadinasi, šia teise pasinaudojo mažiau negu pusė dirbusiųjų asmenų, o paskirstyta parama sudarė beveik du trečdalius sumos, kuri galėjo būti paskirstyta.
Kiti arba nežino apie tokią tvarką, arba neturi, kam skirti (nors paramos gavėjų per 20 tūkst.), arba nemano, kad verta, nes pernelyg maža parama. Juk minimalų atlyginimą gaunančiųjų Lietuvoje, remiantis 2012 metų spalio mėnesio darbuotojų pasiskirstymo pagal darbo užmokesčio dydį duomenimis, turėtų būti ne mažiau kaip šeštadalis. Vadinasi, galime konstatuoti, kad gyventojai, ypač gaunantys didesnes pajamas, gana dažnai išnaudoja galimybę savo nuožiūra paskirti du procentus sumokėto pajamų mokesčio tokios paramos nusipelniusioms organizacijoms.
Tačiau negalima nepaminėti ir tokių atvejų, tegul ir retų, kai rėmėjai tokiu būdu stengiasi susigrąžinti dalį savo sumokėto pajamų mokesčio – patys kuria įvairias organizacijas – paramos gavėjas. Ir, matyt, tuo užsiima ne tie, kas taip susigrąžintų tik 20 litų.
Tačiau net ir kitais, nekriminalizuotais, atvejais kyla abejonių, ar paramos skyrimas nėra būdas tiesiog gauti naudos sau pačiam, pavyzdžiui, būnant daugiabučio namo savininkų bendrijos nariu 2 proc. pajamų mokesčio skirti šiai draugijai. Vadinasi, kyla abejonių, ar padidinus pajamų mokesčio dalį, kurią gyventojai gali skirstyti savo nuožiūra, pasidarys geriau tiems, kuriems ta parama iš tiesų labiausiai reikalinga ar vertinga.
Kodėl žmogus užsiima labdara? Argi atiduoti kam nors pinigus, kuriuos pats gali pasiimti, yra protinga? Vis dėlto nemažai eksperimentinių tyrimų rezultatų rodo, kad žmogui būdinga savo gerove dalytis su kitais: ir tiesiog iš altruistinių paskatų, ir norint pasaulį padaryti nors šiek tiek teisingesnį, ir dėl galbūt savanaudiškų sumetimų – atsilyginti tiems, kas su mumis (ar su mūsų vaikais) gerai elgiasi, padaryti tai, dėl ko paskui galėsime tyliai ar garsiai didžiuotis, pakelti savo socialinį statusą.
Dar vienas įdomus dalykas paaiškėja iš šių mokslinių tyrimų: mažiau altruistiškai arba, kitaip tariant, labiau savanaudiškai elgiasi tie tyrimų dalyviai (tiriamieji), kurie turi ekonominį išsilavinimą (pavyzdžiui, ekonomikos studentai, palyginti su kitų dalykų studentais), t. y. tie, kurie išmokyti skaičiuoti, kaip kuo mažiausiom sąnaudom gauti kuo didesnę ekonominę naudą.
Vadinasi, siekiant geresnės visuomenės, vien padidinti procento neužtenka. Reikia dar visuomenę atitinkamai paruošti. Tai užtrunka. O kaip jūs elgtumėtės, jei galėtumėte paskirstyti ne 2, o, pavyzdžiui, 22 proc. savo sumokėto pajamų mokesčio?
Julita Varanauskienė yra SEB banko šeimos finansų ekspertė
