Diskutuojant (o kartais net ginčijantis) dėl to, kam šiandien labiau reikia valstybės finansinės paramos – jaunesniems ar vyresniems (priešpensinio arba pensinio amžiaus žmonėms) – jaunystė ir jos teikiamas potencialas kartais tampa argumentu jaunimo nenaudai.
Jaunų, nepatyrusių žmonių galimybės šiandien susirasti darbą yra gerokai sumenkusios, palyginti su laikais, kai nedarbo lygis buvo kelis kartus mažesnis – koją kiša darbo patirties neturėjimas, nepaisant įgyto įspūdingo išsilavinimo. Susidūrę su tokia situacija, jauni žmonės elgiasi įvairiai – vieni, neradę darbo savo šalyje, ryžtasi emigruoti, kiti kaip laikiną sprendimą renkasi kariuomenę ar net vaikų gimdymą, treti lieka gyventi su tėvais ar tampa „amžinais studentais“.
Cinikas pasakytų: tegul džiaugiasi ilgesne jaunyste, galimybe gyventi su tėvais, taip juk ir pragyvenimo išlaidos mažesnės (nereikia nuomotis būsto ar jį išlaikyti, pirkti maisto ar buities reikmenų), ir daugiau pinigų lieka jaunimui taip svarbiam laisvalaikiui ir pramogoms, ir šiaip mažiau rūpesčių. Vis dėlto toks požiūris ne tik ciniškas, bet ir trumparegiškas. Ir visai ne todėl, kad brandaus amžiaus žmonėms pagalba nebe taip reikalinga, bet todėl, kad kuo toliau, tuo labiau tie patys vyresnieji bus priklausomi nuo šiandieninio jaunimo: jų gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų, uždirbamų pajamų, sumokamų mokesčių.
Dabar jaunimo užimtumą stengiamasi didinti per finansines subsidijas. Įdarbinant jaunus žmones teikiamos mokestinės lengvatos. Taip pat iki 23 proc. subsidijuojamas darbo užmokestis. Siūlomos ir kiek siauresnio pritaikymo finansinės verslumo skatinimo priemonės. Taip siekiama jaunimui sudaryti galimybę šalia įgyto išsilavinimo dar įgyti ir taip reikalingos darbo patirties. Todėl tam skirtos lėšos turėtų būti laikomas ne išlaidomis, o ilgalaike investicija.
Tačiau ir patys jauni žmonės turėtų suprasti keletą dalykų. Pirmas, viskas turi savo kainą, t.y. jei nori gauti, reikia ir įdėti. Už išsilavinimą neretai sumoka tėvai, tegul ir apmokėdami jauno žmogaus pragyvenimo išlaidas, kai šis visą laiką skiria žinioms įgyti. Patirtį įgyti jauniems žmonėms tenka jau patiems. Skirtumas tarp jauno žmogaus pageidaujamo ir kur kas mažesnio jam pasiūlyto darbo užmokesčio karjeros pradžioje – reikalingos patirties įgijimo kaina. Antras, jei vyresnieji broliai ir seserys gyveno 110–130 kilometrų per valandą greičiu, dabar laikai pasikeitė ir viskas vėl sulėtėjo iki 70 ar net 50 kilometrų per valandą: šiandien rimtesnėse įmonėse jau sunku rasti 23 metų vyriausių specialistų, direktorių ar prezidentų. Trečias, jaunystė praeina. Dingsta ne tik trūkumai, bet ir privalumai, todėl apie savo finansinius priešpensinio amžiaus iššūkius, tikslinga galvoti iš karto, pradėjus gauti savarankiškų pajamų.
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė
