Kad didelei daliai dalyvių pasirinkti kaupti pensiją pagal esamą tvarką, kai į antros pakopos fondus pervedama tik dalis „Sodrai“ sumokėtų mokesčių, nauda yra mažesnė nei kaupiant papildomai, parodė ir neseniai atliktas ir publikuotas išsamus ir sudėtingas Lietuvos banko tyrimas. Viena pagrindinių jo išvadų – daugumai kaupiančiųjų pensijai dalyvauti antroje pensijų pakopoje naudingiau papildomai mokant pačiam ir dar gaunant papildomą įmoką iš valstybės.
Vis dėlto visuomenės apklausos rodo, kad didžioji dalis dėl tolesnių veiksmų apsisprendusių antros pakopos dalyvių žada rinktis būtent tą variantą, kai nieko nereikia primokėti pačiam. Atsisakyti dalies pajamų šiandien, dėl menamo gėrio ateityje, nėra lengva. Ir tai lemia ne paprasčiausias neišmanymas ar nemokėjimas skaičiuoti, bet emociniai ir netgi moraliniai kriterijai, darantys didelę įtaką mūsų finansinei elgsenai ir paaiškinantys tokį, atrodytų, nenaudingą elgesį.
Pirma tokios finansinės elgsenos priežasčių – tai, ką pensijų sistemos reformos kūrėjai pristato kaip naudą, tos sistemos dalyviai neretai suvokia kaip nuostolį. O nuostolį jie mato dvejopą. Viena, žmogus turi tam skirti dalį savo uždirbtų ir dar apmokestintų pajamų, dėl ko šiandien realiai sumažės jo atlyginimas. Antra, iš valstybės jis gauna mažiau, negu buvo žadėta iš tikrųjų. Tai yra, nors 2020 metais valstybės dalis antros pensijų pakopos įmokoje pasiektų anksčiau žadėtus ir kurį laiką mokėtus 5,5 proc., tačiau žmonėms atrodo, kad tai kainuoja – reikia pridėti dar ir savo dalį, kitaip tariant, patirti sąnaudų, o nuostolių patirti žmonės labai nenori. Užmirštama, kad ta savo lėšų dalis visgi atsiduria paties žmogaus sąskaitoje.
Antroji priežasčių, dėl ko abejojama antros pensijų pakopos nauda – daugiau uždirbantieji naujas dalyvavimo antroje pakopoje sąlygas laiko neteisingomis. Dalyvaudami antros pakopos pensijų fonduose jie turėtų mokėti vieną arba du procentus nuo savo darbo užmokesčio, o iš valstybės biudžeto jiems būtų pridedami vienas arba du procentai nuo vidutinio darbo užmokesčio. Vadinasi, jų atveju – mažiau. Neretai jie pateikia ir dar vieną argumentą – nevienodus įsipareigojimus: žmogus savo apsisprendimo keisti negali, o valstybė pensijų kaupimo tvarką, savo įmokos dalį – gali, kaip parodė nesena patirtis. Taigi žmonės, uždirbantys didesnį negu vidutinį darbo užmokestį, suinteresuoti sukaupti pakankamai lėšų senatvei, neretai sako papildomai kaupsiantys ne antroje pensijų pakopoje, bet kitais būdais, tegu ir be papildomos valstybės paskatos. Pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose, iš kurių gali pasitraukti kada panorėjęs.
Trečioji emocinė priežastis – gaunantieji mažesnes už vidutinį darbo užmokestį pajamas labiau vertina pinigus ir vartojimą šiandien, negu pinigus, kuriuos galės gauti po keliasdešimt metų, tegu ir gerokai didesnius. Atrodytų nelogiška, nes jiems valstybės pridedama dalis, palyginti su jų indėliu į antros pakopos pensijų fondus, būtų didesnė, taigi teiktų daugiau naudos.
Ketvirta – žmonėms nepatinka pasikeitimai. Jie nori išlaikyti esamą padėtį – nesumažinti savo vartojimo išlaidų, neapsikrauti papildomais įsipareigojimais. Jiems baugu padaryti neteisingą sprendimą ir už tai prisiimti atsakomybę. Tuomet dažniausiai pasirenkamas tas variantas, kad pačiam nieko nereikėtų daryti, tarkim, ieškoti informacijos, svarstyti variantų, rašyti prašymų. Beveik neabejoju, jog jei niekur nesikreipiant ir nerašant jokių prašymų būtų taikomas variantas 2+2+2, pasirinkusiųjų būtent šį variantą dalis būtų didesnė.
Taigi atsakymas į klausimą, kada antra pensijų pakopa nesulaukia dėmesio, galėtų būti toks: kai vadovaujamasi emociniais ir moraliniais sumetimais. O jie finansiškai retai būna naudingi. Jie skatina abejoti, kad 22 ar 44 litai per mėnesį yra daugiau arba geriau negu nulis, nors teoriškai lyg ir yra atsakymas aiškus. Kaip ten bebūtų, renkamės kiekvienas už save.
Julita Varanauskienė yra SEB banko šeimos ir finansų ekspertė
