Tarkime, labai jaunas žmogus, jau pradėjęs gyventi savarankiškai, bet dar nesusitaupęs pinigų atsargos nenumatytiems atvejams, gali paaiškinti – jei toks atvejis nutiktų, pasiskolins iš tėvų. O kol kas iš dar menkų pajamų jis ar ji nekaupia kokių nors atsargų, bet kuria savo buitį. Tačiau taip mąstyti galima ribotą laiką: tėvų pinigai nebūtinai „priklauso“ suaugusiems jų vaikams.
Vyresnio amžiaus žmonės neretai yra turtingesni už jaunimą, ypač, jei vertinsime ne pagal uždirbamas pajamas, o pagal sukauptą turtą. Štai SEB banko statistika rodo, kad tarp klientų, sukaupusių didesnį negu 50 tūkst. litų finansinį turtą, vyresnių negu 60 metų žmonių yra bene tris kartus daugiau negu 25–34 m. amžiaus klientų. (Pagal bendrą klientų skaičių 25–34 m. amžiaus klientų yra perpus daugiau negu vyresnių nei 60 metų.) Arba imkime nekilnojamojo turto statistiką: Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, registruotų butų vertė šių metų vasarą sudarė 75 mlrd. litų. 97 proc. šių butų – privati nuosavybė. Tikriausiai nesuklysiu, darydama prielaidą, kad tikrai didelė dalis savininkų – būtent vyresnio amžiaus žmonės, privatizacijos proceso metu įsigiję savo nuosavybėn būstą, kuriame gyveno. O kur dar žemė...
Sakoma, yra trys legalūs būdai gauti ir išlaikyti turtą: paveldėti, sėkmingai (finansine prasme) susituokti ir užsidirbti bei susitaupyti pačiam. Ir šis būdas, ko gero, patikimiausias.
Gal jaunam, turto šiek tiek sukaupusius tėvus turinčiam žmogui, galima tuo ir pasikliauti? Deja, ne. Besąlygiškai į savo finansinius planus įtraukti būsimą paveldėjimą nėra gerai – ir moraliniu, ir praktiniu požiūriu. Žvelgiant iš praktinės pusės – nėra jokios garantijos, kad tėvų užgyventas turtas atiteks vaikams. Tėvai jį gali sunaudoti patys. Nors senyvo amžiaus žmogui mažiau reikia naujų drabužių ar kokių nors naujausių technologijų padargų, tačiau sveikatos priežiūrai tenka išleisti kur kas daugiau negu išleidžia vidutinis trisdešimtmetis.
Sukauptas turtas gali prarasti savo vertę (prisiminkime, kiek butas 1970-ųjų metų statybos blokiniame name kainavo 2007 m. pabaigoje, ir kiek, jį pardavus, būtų galima gauti dabar). Turto palikėjas testamentu savo turtą gali palikti nebūtinai vaikams: yra ir Lietuvoje pavyzdžių, kai turtas užrašomas kokiai nors labdaros organizacijai, netikėtai atsiradusiam gerokai jaunesniam sutuoktiniui, paslaptingam globėjui arba neapdairiai patikimas sukčiams. Arba tenka ginčytis net su pačiais artimiausiais giminaičiais, kas palikimo nusipelno labiau...
Žvelgiant iš moralinės pusės, neatrodo teisinga, kai vaikai norom nenorom į savo senstančius tėvus pradeda žiūrėti, kaip į (dar) vaikščiojančius pinigų lagaminus. Kartais taip į save pradeda žiūrėti ir patys senoliai. Tada jie vardan to, kad sukauptų ir paliktų kuo daugiau, atsisako skanesnio maisto, turiningesnio poilsio ar pramogos, nors pinigų tam ir atsirastų. Kita vertus, kartais tie, kurie to turto tikisi, galvoja taip išspręsią savo finansines problemas. Bet juk vargu ar jie sugebės tą turtą išlaikyti ir nesusikurti naujų finansinių problemų. Finansų valdymo įgūdžiai, per naktį nepasikeičia: jei žmogus nesugebėjo kontroliuoti savo išlaidų, gaudamas mažas pajamas, veikiausiai nemokės jų kontroliuoti ir turėdamas didelę sumą.
Kartais taip susiklosto, kad senstantys tėvai (pensininkai) finansiškai padeda savo vargstantiems vaikams. Tačiau kitais atvejais, reikėtų suprasti, kad už savo finansinį gyvenimą esame atsakingi patys, o ne turtingi giminaičiai, valdžia, „Sodra“ ar dar kas nors kitas. Sakoma, yra trys legalūs būdai gauti ir išlaikyti turtą: paveldėti, sėkmingai (finansine prasme) susituokti ir užsidirbti bei susitaupyti pačiam. Ir šis trečias būdas, ko gero, yra patikimiausias.
Julita Varanauskienė yra SEB banko Šeimos finansų ekspertė
